Kodėl jūsų organizmas reaguoja į garsą stipriau nei kitų? Hiperjautrumas, kuris slepia daugiau

Kai tam tikri garsai – tarkim, žmonių kramtymas, laikrodžio tiksėjimas ar net šnabždesys – sukelia nepatogumą, pyktį ar nerimą, gali būti, kad jūsų kūnas tiesiog reaguoja stipriau nei įprasta. Tokia būsena vadinama garsų hiperjautrumu, o viena jos formų – mizofonija – vis dažniau atsiduria mokslininkų dėmesio centre. Tai ne kaprizas ar jautrumas – tai nervų sistemos reakcijos, kurias verta suprasti giliau.

Kas yra garsų hiperjautrumas?

Ne tiesiog jautri klausa

Hiperjautrumas garsui – tai būsena, kai tam tikri kasdieniai, įprasti garsai sukelia itin stiprią emocinę ar fizinę reakciją. Tai gali būti:

• Širdies plakimo pagreitėjimas;

• Pyktis, panika, dirglumas;

• Troškimas pabėgti ar užsikimšti ausis;

• Įtampa raumenyse ar net skausmas.

Svarbu suprasti: tai nėra susiję su geresne klausa. Dažnai žmonės, turintys šią būklę, girdi taip pat kaip kiti, tačiau jų smegenys apdoroja garsus kitaip – kaip grėsmę.

Mizofonija – kai garsas tampa emociniu trigeriu

Mizofonija reiškia “neapykanta garsui”. Tai specifinis garsų hiperjautrumo tipas, kai tam tikri garsai (dažniausiai susiję su žmonių elgesiu) išprovokuoja stiprų emocinį atsaką:

• Kramtymas;

• Šniurkščiojimas;

• Pirštų spragsėjimas;

• Pakartotiniai garsai, pvz., tušinuko spustelėjimai.

Šie garsai sukelia neproporcingai stiprią reakciją – dažnai nevaldomą – ir ilgainiui pradeda trikdyti gyvenimo kokybę.

Kuo tai skiriasi nuo įprastos dirglumo būsenos?

Skirtumas – neurologiniame atsake

Tyrimai rodo, kad žmonės su mizofonija ar garsų hiperjautrumu turi padidintą veiklą smegenų srityse, susijusiose su grėsmių atpažinimu (pvz., insuloje, amygdaloje). Tai reiškia, kad jų smegenys tuos garsus vertina kaip pavojų, net jei logiškai supranta, jog jis neegzistuoja.

Nevaldomas fiziologinis atsakas

Tai, ką kiti ignoruoja, žmogui su hiperjautrumu gali sukelti:

• Adrenalino šuolį;

• Kortizolio išsiskyrimą;

• Širdies ir kvėpavimo dažnio pokyčius;

• Fizinį skausmą galvoje ar krūtinėje.

Reakcija dažnai vyksta automatiškai, be sąmoningo suvokimo, todėl jos “sustabdyt” valia neįmanoma.

Kokios galimos priežastys?

1. Sensorinės integracijos sutrikimai

Kai smegenys nesugeba efektyviai apdoroti jutiminių signalų, vienas iš jų – garsas – gali būti “padidinto jautrumo” režime. Tai dažnai sutinkama vaikystėje ir gali tęstis į suaugusiojo gyvenimą.

2. Trauminė patirtis

Ankstesni išgyvenimai (pvz., emocinis smurtas, baimės susijusios su garsais) gali “įrašyti” specifinius garsus kaip pavojingus. Nervų sistema šiuos garsus pradeda sieti su nesaugumu.

3. Nervų sistemos perdirglumas

Perdegimas, miego trūkumas, ilgalaikis stresas – visa tai didina centrinės nervų sistemos jautrumą, todėl net neutralūs dirgikliai tampa nepakeliami.

Ką galima padaryti?

1. Triukšmo mažinimas – ne visada sprendimas

Venkant garsų ilgainiui gali padidėti jautrumas. Svarbiau – išmokti keisti reakciją į juos. Tam padeda:

• Kognityvinė elgesio terapija (CBT);

• Pojūčių desensibilizacija;

• Dėmesio perkėlimo technikos (pvz., muzikos klausymas, kvėpavimo pratimai).

2. Nervų sistemos stiprinimas

• Reguliarus miegas, fizinis aktyvumas;

• Kvėpavimo pratimai (pvz., 4-7-8 metodas);

• Adaptogenai ir magnio papildai (po konsultacijos su specialistu).

3. Sąmoningumo praktikos

• Meditacija;

• Kūno įsisąmoninimas (“body scan”);

• Įžeminimo technikos (pvz., vaikščiojimas basomis, dėmesingas judėjimas).

Šios praktikos padeda atkurti nervų sistemos lankstumą ir mažina sensorinį perdirglumą.