Kodėl po ginčų norisi apkabinti save

Ginčai ir nesutarimai yra neišvengiama gyvenimo dalis, tačiau po jų susiduriame ne tik su emociniais iššūkiais, bet ir su poreikiu nusiraminti, susigrąžinti vidinę pusiausvyrą. Vienas iš dažnų, dažnai net nesąmoningų būdų – apkabinti save. Kodėl po ginčų norisi save apglėbti rankomis? Ką tai reiškia mūsų emociniam ir fiziologiniam pasauliui? Šiame straipsnyje paaiškinsime mokslinius šio reiškinio pagrindus, aptarsime savęs apkabinimo psichologinę naudą ir pateiksime rekomendacijas, kaip šį gestą naudoti sąmoningai.

Kaip kūnas reaguoja į ginčus: emocijos ir biologija

Kai susiduriame su konfliktu, mūsų organizme suveikia streso atsakas – padidėja širdies plakimas, į kraują išsiskiria „kovok arba bėk“ hormonai, tokie kaip adrenalinas ir kortizolis. Ši fiziologinė reakcija yra žmogaus evoliucijos dalis, skirta apsaugoti mus nuo grėsmių. Tačiau šiuolaikiniame gyvenime grėsmės dažnai būna emocinės, o ne fizinės – pyktis, įtampa, nuoskaudos ar atstūmimas tampa pagrindiniais stresoriais.

Kodėl norisi fizinio artumo?

Intensyvių emocijų (pykčio, liūdesio, nusivylimo) metu kūnas natūraliai ieško būdų savireguliacijai. Paprastai konfliktų metu galime jausti norą būti apkabinti ar palaikyti artimųjų. Tai nėra atsitiktinumas: fizinis prisilietimas – įskaitant apkabinimą ar rankos paspaudimą – mažina streso hormonus, slopina nerimą ir padeda atkurti ramybę. Jei šalia nėra žmogaus, kuris galėtų mus apkabinti, dažnai intuityviai „įsijungiame“ savęs apkabinimą. Tokiu būdu pats žmogus tampa tiek besaugantis, tiek ir gaunantis palaikymą.

Savęs apkabinimas: psichologinė nauda

Vidinio saugumo kūrimas

Savęs apkabinimas tarnauja kaip signalas kūnui: „Tu esi saugus, viskas bus gerai.“ Šis gestas imituoja kitų žmonių apkabinimą, kuris, žinoma, dažnai asocijuojasi su šiluma, rūpesčiu, priėmimu ir atjauta. Tyrimai parodė, kad fizinis prisilietimas, net jei jis yra savas, gali paskatinti oksitocino – vadinamojo „meilės hormono“ – išsiskyrimą, kuris sumažina streso poveikį organizmui. Todėl rankų apkabinimas aplink kūną padeda nusiraminti, atgauti kontrolės jausmą ir sugrąžinti savivertę po emocinio sukrėtimo.

Artumo ir atjautos poreikis

Po intensyvių ginčų, ypač jei buvo patirta emocinė žala ar kritika, stiprėja natūralus poreikis užtikrinti, kad patys nesame palikti ar atstumti. Apkabinant save siunčiame sau žinutę, jog nusipelnome rūpesčio, net jeigu tuo metu niekas mūsų nepaglostė ar nepagyrė. Tai ypač svarbu tiems, kurie augo aplinkoje, kur artumo demonstravimas buvo ribotas – savęs apkabinimas tampa savarankišku būdu gauti tai, ką anksčiau galbūt trūko.

Ką sako mokslas apie savęs apkabinimą?

Neurologiniai tyrimai ir savireguliacija

Moksliniai tyrimai rodo, kad apkabinimai – tiek kitų, tiek savęs – aktyvuoja smegenų sritis, susijusias su emocijų reguliacija ir malonumu. Fizinio kontakto metu sumažėja kortizolio kiekis, ramina nervų sistemą ir skatina serotonino, dopamino bei oksitocino gamybą. Šie hormonai gerina nuotaiką, mažina baimę bei nerimą. Žurnale „Comprehensive Psychoneuroendocrinology“ paskelbti tyrimai teigia, jog net trumpas savęs apkabinimas gali sumažinti stresą, padidinti pasitenkinimą ir padėti išvengti ilgalaikio emocinio nuovargio.

Mindfulness ir emocinis sąmoningumas

Psichologai vis dažniau rekomenduoja trumpus savęs apkabinimo („self-hug“) ar prisilietimo pratimus kaip sąmoningo dėmesingumo (angl. mindfulness) dalį. Tai veiksmingas būdas grįžti į dabarties akimirką, sureguliuoti kvėpavimą ir sumažinti neigiamas emocijas. Praktikoje tai atrodo visai paprastai: žmogus trumpam apkabina save, lėtai kvėpuoja, pajaučia savo kūno šilumą ir tarsi patvirtina: „dabar esu saugiai čia, savo kūne.“

Mitai apie savęs apkabinimą

• Mitass: Savęs apkabinimas yra silpnumo požymis.

  Iš tiesų, toks gestas rodo gebėjimą gauti rūpestį ar nusiraminimą savarankiškai. Tai sąmoningo emocinio raštingumo ženklas, ne silpnumas.

• Mitass: Šis elgesys būdingas tik vaikams.

  Vaikai natūraliai ieško fizinio komforto, tačiau ir suaugusieji taip pat naudoja instinktyvius savireguliacijos būdus. Savęs apkabinimas nėra amžiaus klausimas, o universali žmogaus reakcija į stresą.

• Mitass: Savęs apkabinimas neveiksmingas – reikia tikro žmogaus.

  Nors kitų žmonių apkabinimai turi ypatingą emocinę galią, savęs apkabinimas gali turėti labai panašų fiziologinį ir psichologinį efektą, ypač jei praktikuojamas sąmoningai.

Praktiniai patarimai: kaip sąmoningai naudoti savęs apkabinimą po ginčų

• Skirkite akimirką sau.

  Nesistenkite iš karto grįžti į įprastą ritmą ar „užgniaužti“ emocijas. Skirkite minutę nusiraminti ir įsiklausyti į savo jausmus.

• Atlikite trumpą savęs apkabinimo pratimą.

  Užsimerkite, apkabinkite save rankomis, lėtai ir giliai kvėpuokite. Pajuskite rankų šilumą, švelniai nulaikykite pečius ar liemenį, mintyse ištarkite sau supratimo žodžius.

• Praktikuokite atjautą sau.

  Prisiminkite, kad emocijos – natūrali reakcija į stresą, o noras paguosti save nėra savanaudiškas. Tai brandžios saviverės ženklas.

• Jei reikia – paprašykite paramos.

  Jeigu po konfliktų norisi daugiau užuojautos, nedvejokite paprašyti artimųjų arba kreiptis į specialistus (psichologus ar psichoterapeutus).

Kada verta atkreipti dėmesį į savo emocijas?

Savęs apkabinimas yra natūrali, sveika reakcija, padedanti gyti po nemalonių išgyvenimų. Tačiau jei pastebite, kad vis dažniau patiriate stiprų stresą, sunkiai nusiraminate ar po konfliktų ilgai išlieka nuoskauda, verta ieškoti gilesnių emocinio diskomforto priežasčių arba pasitarti su specialistais.

Išvada

Savęs apkabinimas po ginčų – tai ne kaprizas ar silpnumo ženklas, o natūralus, moksliškai pagrįstas būdas padėti sau susidoroti su emociniu ir fiziologiniu stresu. Naudojantis šia paprasta technika, galima greičiau grįžti į pusiausvyros būseną, suteikti sau šilumos ir supratimo. Kviečiame tai išbandyti kitą kartą po sudėtingo pokalbio – galbūt pastebėsite, kad savęs apkabinimas išties padeda jaustis saugesniam ir stipresniam.