Parkinsono liga: priežastys, simptomai ir gydymas

Parkinsono liga – tai būklė, kai tam tikra smegenų dalis nyksta, o simptomai su laiku stiprėja. Nors ši liga labiausiai siejama su raumenų valdymu, pusiausvyra ir judesiais, ji taip pat gali turėti poveikį pojūčiams, mąstymui, psichikos sveikatai ir kitoms organizmo funkcijoms.

Kas dažniausiai serga šia liga?

Tikimybė susirgti Parkinsono liga didėja su amžiumi, o vidutinis ligos pasireiškimo amžius yra apie 60 metų. Šiek tiek dažniau ja serga vyrai nei moterys.

Nors Parkinsono liga dažniausiai yra susijusi su senėjimu, retais atvejais ji gali pasireikšti ir jauniems suaugusiesiems, net nuo 20 metų. Tokiomis aplinkybėmis dažnai pastebima, kad šeimos nariai – tėvai, broliai, seserys ar vaikai – taip pat turi tą pačią ligą.

Kaip dažnai pasitaiko ši liga?

Parkinsono liga yra viena iš labiausiai paplitusių neurologinių degeneracinių ligų, užimdama antrą vietą tarp su amžiumi susijusių smegenų ligų. Tai taip pat dažniausia motorinė (su judesiais susijusi) smegenų liga. Manoma, kad ji paveikia bent 1% vyresnių nei 60 metų žmonių visame pasaulyje.

Kaip ši liga veikia organizmą?

Parkinsono liga sukelia tam tikros smegenų dalies – pamato mazgų – nykimą. Kai šie smegenų regionai praranda savo funkcijas, organizmas nebegali tinkamai valdyti judesių.

Tyrimai parodė, kad ši liga sukelia didelius cheminius pokyčius smegenyse. Normaliai veikiant smegenims, nervinės ląstelės tarpusavyje bendrauja per neurotransmiterius – chemines medžiagas, kurios perduoda signalus. Parkinsono liga sutrikdo dopamino – vieno iš svarbiausių neurotransmiterių – gamybą.

Kai smegenys siunčia signalus raumenims judėti, šie signalai yra tikslinami ląstelėmis, kurios priklauso nuo dopamino. Dėl dopamino trūkumo atsiranda pagrindiniai Parkinsono ligos simptomai – sulėtėję judesiai ir drebėjimas.

Ligai progresuojant, simptomai stiprėja ir plečiasi. Vėlyvose ligos stadijose dažnai pastebimi pažinimo sutrikimai, panašūs į demenciją, taip pat depresija.

Kuo skiriasi Parkinsono liga ir parkinsonizmas?

Terminas „parkinsonizmas” apima ne tik Parkinsono ligą, bet ir kitas būkles, turinčias panašių simptomų. Jis vartojamas apibūdinti įvairias ligas, tokias kaip dauginė sistemų atrofija ar kortikobazalinė degeneracija.

Parkinsono ligos simptomai

Geriausiai žinomi Parkinsono ligos simptomai yra susiję su raumenų kontrolės praradimu. Tačiau mokslininkai nustatė, kad ši liga gali sukelti ir daugybę kitų simptomų, nesusijusių su judėjimu.

Su judesiais susiję simptomai

Judėjimo sutrikimai yra pagrindiniai Parkinsono ligos požymiai, tarp jų:

• Sulėtėję judesiai (bradikinezija). Parkinsono ligos diagnozei būtinas šis simptomas. Žmonės dažnai apibūdina jį kaip raumenų silpnumą, tačiau iš tikrųjų jis atsiranda dėl sutrikusios raumenų kontrolės, o ne dėl jėgos praradimo.
• Drebėjimas ramybės būsenoje. Tai ritmingas raumenų virpėjimas net tada, kai jie nėra naudojami. Apie 80 % Parkinsono liga sergančių asmenų patiria šį simptomą. Ramybės tremoras skiriasi nuo esminio tremoro, kuris dažniausiai pasireiškia judėjimo metu.
• Raumenų sustingimas. Parkinsono ligai būdingas nuolatinis raumenų sustingimas, vadinamas „vamzdžio tipo” sustingimu, kai judant kūno dalims jaučiamas vienodas pasipriešinimas. Taip pat gali pasireikšti „krumpliaračio” sustingimas, kai sustingimas derinasi su drebėjimu ir sukelia trūkčiojančius, netolygius judesius.
• Nestabili laikysena ir eisenos pokyčiai. Sulėtėję judesiai bei raumenų sustingimas sukelia palinkusią laikyseną. Ligai progresuojant, žmogus pradeda vaikščioti mažais, vilktais žingsniais ir mažiau juda rankomis. Norint pasisukti, gali prireikti kelių mažų žingsnelių.

Papildomi su judesiais susiję simptomai:

• Rečiau mirksima – sumažėja veido raumenų kontrolė.
• Smulkus ir suspaustas raštas (mikrografija) – atsiranda dėl raumenų kontrolės sutrikimų.
• Seilėtekis – atsiranda dėl sumažėjusios veido raumenų kontrolės.
• Neišraiškingas veidas (hipomimija) – veido išraiškos tampa labai mažos arba visai išnyksta.
• Rijimo sutrikimai (disfagija) – dėl susilpnėjusios gerklės raumenų kontrolės didėja rizika užspringti ar išsivystyti plaučių uždegimui.
• Neįprastai tylus balsas (hipofonija) – atsiranda dėl silpnesnės gerklės ir krūtinės raumenų kontrolės.

Su judėjimu nesusiję simptomai

Anksčiau manyta, kad su judėjimu nesusiję simptomai yra tik ankstyvieji Parkinsono ligos rizikos veiksniai. Tačiau vis daugiau įrodymų rodo, kad jie gali atsirasti dar prieš prasidedant judėjimo sutrikimams, kartais net dešimtmečiais anksčiau.

Su judėjimu nesusiję simptomai (galimi ankstyvieji požymiai paryškinti):

• Autonominės nervų sistemos sutrikimai – ortostatinė hipotenzija (kraujospūdžio kritimas atsistojus), vidurių užkietėjimas, virškinimo sutrikimai, šlapimo nelaikymas, seksualiniai sutrikimai.
• Depresija.
• Uoslės praradimas (anosmija).
• Miego sutrikimai – periodinis galūnių judesių sutrikimas, greitojo akių judesių (REM) miego elgesio sutrikimas, neramių kojų sindromas.
• Mąstymo ir dėmesio problemos (su Parkinsono liga susijusi demencija).

Parkinsono ligos stadijos

Parkinsono liga vystosi lėtai ir gali prireikti metų ar net dešimtmečių, kol atsiras stiprūs simptomai. 1967 m. mokslininkai Margaret Hoehn ir Melvin Yahr sukūrė Parkinsono ligos stadijų sistemą, tačiau ji nebėra plačiai naudojama. Šiuo metu sveikatos specialistai remiasi Judėjimo sutrikimų draugijos suvienodinta Parkinsono ligos vertinimo skale (MDS-UPDRS), kuri padeda geriau suprasti, kaip ši liga veikia kiekvieną asmenį individualiai.

Parkinsono ligos vertinimo sritys

1. Su judėjimu nesusiję kasdienio gyvenimo aspektai – apima demenciją, depresiją, nerimą ir kitus psichinės sveikatos sutrikimus, taip pat skausmą, vidurių užkietėjimą, šlapimo nelaikymą, nuovargį ir pan.
2. Judėjimo sutrikimai kasdienėje veikloje – vertinama, kaip liga paveikia kalbą, rijimą, valgymą, apsirengimą, prausimąsi ir kitus kasdienius judesius.
3. Motorinis tyrimas – gydytojas įvertina, kaip Parkinsono liga paveikė judesius, įskaitant kalbos aiškumą, veido išraiškas, standumą, eiseną, pusiausvyrą ir drebėjimą.
4. Judėjimo komplikacijos – nustatoma, kaip simptomai veikia kasdienę veiklą, kiek laiko jie trunka ir ar trukdo įprastam gyvenimui.

Kas sukelia Parkinsono ligą?

Nors yra žinoma keletas rizikos veiksnių, tokių kaip pesticidų poveikis, vienintelė šiuo metu patvirtinta Parkinsono ligos priežastis yra genetika. Jei Parkinsono liga nėra paveldima, ji laikoma idiopatine, kas reiškia, jog tiksli jos priežastis nėra žinoma.

Kai kurios ligos turi Parkinsono ligai būdingų požymių, tačiau iš tikrųjų yra parkinsonizmas, kurį gali sukelti tam tikri vaistai ar kitos medicininės būklės.

Paveldima Parkinsono liga

Kartais Parkinsono liga yra paveldima ir gali būti perduodama iš vieno ar abiejų tėvų. Tačiau tokie atvejai sudaro tik apie 10 % visų susirgimų.

Mokslininkai nustatė bent septynis skirtingus genus, susijusius su šia liga. Trys iš jų yra susiję su ankstyva ligos pradžia (kai ji pasireiškia jaunesniame nei įprasta amžiuje). Kai kurios genetinės mutacijos taip pat gali lemti specifinius Parkinsono ligos požymius.

Idiopatinė Parkinsono liga

Manoma, kad idiopatinė Parkinsono liga atsiranda dėl sutrikimų, susijusių su baltymu, vadinamu alfa-sinukleinu. Baltymai organizme turi specifinę formą, kuri užtikrina jų tinkamą funkciją. Kai kurie baltymai susiformuoja neteisingai – šis reiškinys vadinamas baltymų netinkamu sulankstymu. Tokiu atveju organizmas negali jų tinkamai panaudoti ar suskaidyti.

Dėl to šie baltymai kaupiasi nervinėse ląstelėse, sudarydami Levijaus kūnelius. Jų kaupimasis daro toksinį poveikį ir pažeidžia ląsteles.

Baltymų netinkamas sulankstymas pasitaiko ir sergant kitomis ligomis, tokiomis kaip Alzheimerio liga, Hantingtono liga ar įvairios amiloidozės formos.

Sukeltas parkinsonizmas

Kai kurie veiksniai gali sukelti Parkinsono ligai būdingus simptomus, tačiau tai nėra tikroji Parkinsono liga. Tai gali būti:

• Vaistai. Kai kurie vaistai gali sukelti parkinsonizmo simptomus. Jei nustojama vartoti šiuos vaistus, simptomai dažniausiai išnyksta, nors kai kuriais atvejais jie gali išlikti dar kelias savaites ar mėnesius.
• Encefalitas. Smegenų uždegimas gali sukelti Parkinsono ligos požymius.
• Toksinai ir nuodai. Tam tikros cheminės medžiagos, tokios kaip mangano dulkės, anglies monoksidas, suvirinimo dūmai ar tam tikri pesticidai, gali lemti parkinsonizmą.
• Traumos. Pakartotinės galvos traumos, pavyzdžiui, patirtos kontaktinėse sporto šakose, tokiose kaip boksas, amerikietiškas futbolas ar ledo ritulys, gali sukelti smegenų pažeidimus. Tai vadinama potrauminiu parkinsonizmu.

Ar ši liga yra užkrečiama?

Parkinsono liga nėra užkrečiama, todėl ji negali būti perduodama nuo vieno žmogaus kitam.

Diagnostika ir tyrimai

Kaip nustatoma Parkinsono liga?

Parkinsono ligos diagnozavimas dažniausiai yra klinikinis procesas, kuris pagrįstas simptomų vertinimu, paciento apklausa ir medicininės istorijos analize. Nors egzistuoja diagnostiniai testai, jie dažniausiai naudojami kitoms panašioms ligoms atmesti.

Dauguma laboratorinių tyrimų nėra būtini, nebent pacientas nereaguoja į Parkinsono ligai būdingą gydymą, kas gali reikšti, jog jis serga kita liga.

Kokie tyrimai atliekami Parkinsono ligai diagnozuoti?

Įtariant Parkinsono ligą arba siekiant atmesti kitas galimas priežastis, gali būti atliekami šie tyrimai:

• Kraujo tyrimai (padeda atmesti kitas parkinsonizmo formas).
• Kompiuterinė tomografija (KT).
• Genetiniai tyrimai.
• Magnetinio rezonanso tomografija (MRT).
• Pozitronų emisijos tomografija (PET).

Nauji laboratoriniai tyrimai

Mokslininkai ieško naujų būdų anksti nustatyti Parkinsono ligos požymius. Šiuo metu tiriami du metodai, susiję su alfa-sinukleino baltymu, kurie gali padėti tiksliau diagnozuoti ligą.

Stuburo punkcija

Vienas iš naujų testų ieško netaisyklingai sulankstyto alfa-sinukleino baltymo smegenų skystyje. Šis testas atliekamas atliekant stuburo punkciją, kai adata įkišama į stuburo kanalą ir paimamas skysčio mėginys tyrimui.

Odos biopsija

Kitas metodas – odos biopsija, kurios metu paimamas nedidelis odos mėginys su nervų galūnėmis. Mėginiai dažniausiai imami nuo nugaros ir kojų. Šis testas gali padėti nustatyti, ar alfa-sinukleino baltymas turi specifinių pakitimų, galinčių didinti Parkinsono ligos riziką.

Parkinsono ligos gydymas ir ar yra išgydymo galimybė?

Šiuo metu Parkinsono liga yra nepagydoma, tačiau yra daug būdų, kaip valdyti jos simptomus. Gydymo metodai gali skirtis priklausomai nuo asmens simptomų ir to, kaip gerai organizmas reaguoja į konkrečias terapijas. Pagrindinis gydymo būdas yra vaistai.

Papildomas gydymo metodas – chirurginė procedūra, kurios metu į smegenis implantuojamas prietaisas, skleidžiantis silpną elektros srovę (gilioji smegenų stimuliacija). Taip pat tiriami eksperimentiniai gydymo metodai, tokie kaip kamieninių ląstelių terapija, tačiau jie dar nėra plačiai prieinami ir dažnai negali būti taikomi Parkinsono liga sergantiems pacientams.

Kokie vaistai ir gydymo metodai naudojami?

Parkinsono ligos gydymui naudojami vaistai skirstomi į dvi pagrindines kategorijas:

• Tiesioginis gydymas, kuris veikia pačią Parkinsono ligą.
• Simptomų gydymas, kuris palengvina ligos sukeliamus simptomus.

Vaistai

Parkinsono liga gydoma įvairiais vaistais, kurie veikia skirtingais būdais:

• Dopamino papildymas. Levodopa padidina dopamino kiekį smegenyse. Šis vaistas beveik visada yra veiksmingas, o jei nepadeda, tai gali reikšti, kad žmogus serga kita parkinsonizmo forma, o ne Parkinsono liga. Tačiau ilgalaikis levodopos vartojimas gali sukelti šalutinių poveikių, todėl laikui bėgant vaisto veiksmingumas mažėja.
• Dopamino imitacija. Dopamino agonistai imituoja dopamino poveikį organizme, skatindami nervines ląsteles veikti taip, lyg jos būtų gavusios dopamino signalą. Šie vaistai dažniau skiriami jaunesniems pacientams, kad būtų atidėtas levodopos vartojimo pradėjimas.
• Dopamino skaidymosi blokavimas. Organizmas natūraliai skaido neurotransmiterius, tokius kaip dopaminas. Vaistai, kurie slopina dopamino irimą, leidžia smegenims ilgiau išlaikyti didesnį dopamino kiekį. Šie vaistai ypač naudingi ankstyvosiose ligos stadijose, taip pat gali padėti vėlesnėse stadijose kartu su levodopa.
• Levodopos skaidymosi inhibitoriai. Šie vaistai sulėtina levodopos apdorojimą organizme, todėl vaisto poveikis trunka ilgiau. Tačiau jie gali turėti toksinį poveikį kepenims ir turi būti vartojami atsargiai.
• Adenozino blokatoriai. Kai kurie vaistai, kurie blokuoja adenozino panaudojimą tam tikrose ląstelėse, gali papildomai palaikyti Parkinsono ligos gydymą kartu su levodopa.

Simptomus palengvinantys vaistai

Kai kurie vaistai yra skirti specifiniams Parkinsono ligos simptomams palengvinti, tarp jų:

• Erekcijos ir seksualinės funkcijos sutrikimai.
• Nuovargis ir mieguistumas.
• Vidurių užkietėjimas.
• Miego sutrikimai.
• Depresija.
• Demencija.
• Nerimas.
• Haliucinacijos ir kiti psichozės simptomai.

Gilioji smegenų stimuliacija

Anksčiau chirurginis gydymas buvo taikomas pažeistoms smegenų dalims randant ir pašalinant jų funkcijas. Šiais laikais tą patį efektą galima pasiekti naudojant giliąją smegenų stimuliaciją.

Tai procedūra, kurios metu į smegenis implantuojamas elektrostimuliatorius, kuris silpnomis elektros impulsų bangomis veikia tam tikras smegenų dalis. Šis metodas yra atstatomas ir gali būti išjungtas ar sureguliuotas, kitaip nei chirurginis smegenų pažeidimų sukėlimas, kuris yra negrįžtamas.

Gilioji smegenų stimuliacija dažniausiai naudojama vėlesnėse Parkinsono ligos stadijose, kai levodopos poveikis silpnėja, arba kai drebulys nereaguoja į standartinius vaistus.

Eksperimentiniai gydymo metodai

Mokslininkai tiria įvairias naujas Parkinsono ligos gydymo galimybes, kurios gali suteikti daugiau vilčių pacientams. Šiuo metu tiriami šie metodai:

• Kamieninių ląstelių transplantacija. Šis metodas siekia į smegenis įterpti naujas dopaminą gaminančias ląsteles, kurios perimtų pažeistų ląstelių funkcijas.
• Neuronų taisymo terapijos. Šios terapijos siekia atkurti pažeistas nervines ląsteles ir skatinti naujų neuronų augimą.
• Genų terapijos. Šios terapijos nukreiptos į specifines genetines mutacijas, kurios sukelia Parkinsono ligą. Kai kurios jų taip pat siekia pagerinti levodopos ar kitų gydymo metodų veiksmingumą.

Gydymo komplikacijos ir šalutiniai poveikiai

Parkinsono ligos gydymo šalutiniai poveikiai priklauso nuo pasirinkto metodo, ligos sunkumo, paciento bendros sveikatos būklės ir kitų veiksnių. Geriausia pasitarti su gydytoju, kuris gali paaiškinti galimus šalutinius poveikius ir būdus, kaip juos sumažinti.

Daugiau apie levodopą

Levodopa yra veiksmingiausias Parkinsono ligos gydymo vaistas, tačiau jis vartojamas atsargiai dėl jo poveikio organizmui.

Kadangi organizmas gali pradėti skaidyti levodopą dar prieš jai pasiekiant smegenis, dažnai skiriami papildomi vaistai, kurie stabdo jos skaidymąsi. Taip išvengiama kai kurių šalutinių poveikių, tokių kaip pykinimas, vėmimas ar kraujospūdžio kritimas atsistojus (ortostatinė hipotenzija).

Ilgainiui organizmas pradeda kitaip įsisavinti levodopą, todėl vaistas gali tapti mažiau veiksmingas. Dozės didinimas gali laikinai pagerinti simptomus, tačiau didelės dozės taip pat didina šalutinių poveikių riziką ir gali pasiekti toksinį lygį.

Kaip galiu savarankiškai valdyti simptomus?

Parkinsono liga yra būklė, kurios negalima diagnozuoti savarankiškai, todėl simptomų valdymas turėtų būti aptartas su gydytoju. Kiekvieno paciento ligos eiga skirtinga, todėl svarbu rasti tinkamiausią gydymo planą.

Kada pradėsiu jaustis geriau po gydymo?

Gydymo poveikis priklauso nuo daugelio veiksnių: pasirinktos terapijos, ligos progresavimo stadijos ir individualių organizmo ypatumų. Geriausia pasitarti su gydytoju, kuris galės tiksliau įvertinti, ko tikėtis iš gydymo ir kaip jis paveiks kasdienį gyvenimą.