Ataksija: Priežastys, simptomai ir gydymas

Ataksija – tai būklė, kai sutrinka raumenų valdymas, dėl ko judesiai tampa nekoordinuoti, pasireiškia klupinėjimas ar sunkumai vaikštant bei išlaikant pusiausvyrą. Nors dažniausiai ataksija yra tik simptomas, tam tikrais atvejais šis terminas naudojamas apibūdinti specifines ligas, kurioms būdingas šis sutrikimas. Ataksija gali paveikti ne tik kojas, bet ir rankas, kalbą, netgi akių judesius.

Ataksijos ir apraiksijos skirtumai

Nors tiek ataksija, tiek apraiksija gali paveikti judesius ir kalbą, tai skirtingi sutrikimai. Apraiksija pasireiškia tuomet, kai žmogus negali atlikti įprasto judesio, nors raumenys veikia tinkamai – tai smegenų veiklos sutrikimas. Tuo tarpu ataksija – tai prarasta fizinė raumenų kontrolė.

Pagrindiniai simptomai

• Netvirta eisena
• Vaikščiojimas itin plačiai išskėstomis kojomis
• Sutrikusi pusiausvyra
• Koordinacijos trūkumas
• Smulkiosios motorikos sunkumai, pavyzdžiui, mokantis rašyti
• Kalbos problemos
• Sunku nuryti maistą
• Nekontroliuojami akių judesiai

Dažniausios ataksijos formos

Ataksija skirstoma į kelias pagrindines rūšis, priklausomai nuo jos priežasties ir paveiktų kūno dalių.

Smegenėlinė ataksija

Smegenėlės atsakingos už pusiausvyrą ir judesių koordinaciją. Pažeidus šią smegenų sritį, vystosi smegenėlinė ataksija – dažniausias šios būklės tipas. Simptomai apima eisenos pakitimus, galvos svaigimą, kalbos sulėtėjimą, raumenų trūkčiojimus ar drebėjimą, galvos skausmus ir nuovargį.

S jutiminė ataksija

Ši forma atsiranda, kai pažeidžiami nervai stubure ar periferinėje nervų sistemoje. Tuomet sumažėja galūnių jutimas, todėl sudėtinga nustatyti savo kūno padėtį erdvėje, ypač kai užmerkiamos akys. Simptomai: nesugebėjimas pataikyti pirštu į nosį užmerktomis akimis, sumažėjęs vibracijos jutimas, sunkumai vaikštant prastai apšviestose vietose, sunkesni, “trypiantys” žingsniai.

Vestibulinė ataksija

Vestibulinė sistema susijusi su pusiausvyra ir padėties pojūčiu – ją sudaro vidinė ausis ir pusratiniai kanalėliai. Pažeidus šiuos nervus, gali prasidėti svirduliavimas vaikščiojant, sunkumai einant tiesia linija, atsirasti neryškus matymas, pykinimas, vėmimas, galvos svaigimas ir statymo ar sėdėjimo problemos.

Paveldimos ataksijos

• Fridreicho ataksija. Dažniausiai pasireiškia vaikystėje (5–15 m.), progresuoja lėtai, pirmiausia apsunkindama vaikščiojimą, vėliau – kojų, rankų ir liemens jutimus, refleksus. Galimi regėjimo, klausos sutrikimai, širdies ritmo pokyčiai, dusulys ir silpstantys raumenys.
• Ataksija-telangiektazija. Tai įgimta liga, prasidedanti vaikystėje. Būdinga lėta, neryški kalba, ryjimo ir akių judesių sulėtėjimas, pusiausvyros sutrikimai. Ant odos ir akies kampučiuose susidaro smulkios raudonos kraujagyslių “voratinklio” žymės. Taip pat būdingas silpnesnis imunitetas, didesnė vėžio rizika.
• Liemens (trunkinė) ataksija. Paveikia liemenį – sunku sėdėti, stovėti ar vaikščioti dėl prastos pusiausvyros.
• Galūnių ataksija. Koordinacijos trūkumas dažniausiai pasireiškia rankose: sunkiau rašyti, sagstyti drabužius, paimti smulkius daiktus.

Glitimo ataksija

Kai kuriems asmenims imuninė sistema reaguoja į glitimą (kviečių baltymą) – vystosi nervų pažeidimas ir ataksijos simptomai. Dažniausiai pasireiškia vaikščiojimo, kalbėjimo, akių judesių sunkumais, prasta koordinacija, galūnių tirpimu ar dilgčiojimu.

Epinė ataksija

Šios rūšies ataksija pasireiškia staigiais epizodais, kurie trunka nuo kelių minučių iki kelių valandų. Didžiąją laiko dalį žmogus jaučiasi gerai arba patiria tik lengvus simptomus. Tarp požymių: pusiausvyros praradimas, kalbos ir raumenų spazmai, nevalingi akių judesiai, galvos svaigimas, net migrena ar ūžesys ausyse.

Spinocerebelinė ataksija

Yra daugiau nei 40 skirtingų šios rūšies paveldimų ataksijų, kurios paveikia smegenėles ir dažniausiai progresuoja su amžiumi. Simptomai apima koordinacijos, raumenų tonuso, kalbos, rijimo, atminties ir regėjimo sutrikimus, lėtą ar nekoordinuotą judėjimą. Dažniausios – SCA1, SCA2, SCA3, SCA6.

Kitos ataksijos rūšys

• Su RFC1 genu susijusi ataksija (vėlyvo pradėjimo forma)
• Idiopatinė vėlyvo debiuto ataksija (dažniausiai apie 50 gyvenimo metus)
• Vilsono liga (dėl perteklinio vario kaupimosi kūne)
• Įgimta smegenėlinė ataksija (smegenėlių pažeidimai jau gimstant)
• Vitamino E stoka dėl sutrikusio pasisavinimo
• Įgyta ataksija (atsiranda staiga ir dažniausiai susijusi su kita liga ar pažeidimu)

Kas sukelia ataksiją?

Šios būklės priežastys gali būti labai įvairios. Ataksija gali būti paveldima (dėl genų pokyčių), įgyta dėl ligų ar traumų, arba nežinomos kilmės.

• Paveldima. Ataksija gali išsivystyti, jei iš tėvų paveldi tam tikrų genų mutacijas, kurios tiesiogiai arba kaip susijusios ligos simptomas sukelia koordinacijos sutrikimą. Paveldimų formų pavyzdžiai: Fridreicho ataksija, su telangiektazijomis susijusi ataksija, spinocerebelinė, epizodinė ir kt.
• Įgyta. Kai ataksiją išprovokuoja stuburo ar nervų pažeidimas dėl galvos traumų, smegenų auglių, hemoragijos, išsėtinės sklerozės, tam tikrų infekcijų ar vitaminų trūkumo, nuodų ar alkoholio poveikio. Taip pat – kai kurios reakcijos į vaistus ar kai kuriuos onkologinius susirgimus.
• Idiopatinė. Jei nenustatoma nei genetinė, nei aiški medicininė priežastis, ataksija vadinama idiopatine – dažniausia šios grupės forma yra daugiasistemė atrofija.

Kaip nustatoma ataksija?

Diagnozuojant ataksiją, pirmiausia tiriama asmens ir šeimos ligų istorija, atliekamas fizinis ir neurologinis ištyrimas. Gydytojas vertina pusiausvyrą, koordinaciją, refleksus, kalbą, regėjimą bei klausą. Jei reikia, gali būti naudojami papildomi diagnostiniai metodai – magnetinio rezonanso ar kompiuterinė galvos tomografija. Tam tikrais atvejais atliekamas stuburo smegenų skysčio ar genetiniai kraujo tyrimai, ypač jei įtariama paveldima ataksija.

Gydymo galimybės

Tiksliausias gydymas priklauso nuo ataksijos rūšies ir priežasties. Vienos priežastys gali būti gydomos ar pašalinamos (pavyzdžiui, vitaminų trūkumas), kitos – kontroliuojamos simptomus mažinančiomis priemonėmis, kai visiškai išgydyti neįmanoma. Gydymas dažnai apima medikamentus, reabilitacijos ir pagalbos priemones.

Vaistai

Medikamentai gali padėti mažinti tokius simptomus kaip koordinacijos stoka, galvos svaigimas, raumenų spazmai ar drebėjimas.

Logopedo pagalba

Kalbos ar rijimo sunkumams gali būti naudingi pratimai, kuriuos pritaiko logopedas, padedantis stiprinti atitinkamus raumenis ar diegiantis taisyklingo kvėpavimo technikas.

Kiti gydymo būdai

• Fizinė terapija, padedanti stiprinti raumenis, tobulinti koordinaciją
• Ergoterapija – siekiant palaikyti savarankiškumą atliekant kasdienius darbus
• Palaikomųjų grupių lankymas ar psichologo konsultacijos

Galimos komplikacijos

• Galvos svaigimas
• Raumenų traukuliai ar sustingimas
• Drebulys
• Skausmas
• Nuovargis
• Kritimai, dėl kurių galima patirti papildomas traumas ar žaizdas
• Šlapinimosi, tuštinimosi ir lytinės funkcijos sutrikimai
• Retesniais atvejais – kvėpavimo funkcijos nepakankamumas dėl raumenų silpnumo

Gyvenimas su ataksija

Fiziniai pratimai gali padėti palaikyti koordinaciją, tačiau labai svarbu treniruočių intensyvumą ir rūšį derinti su gydytoju ar kineziterapeutu. Neretai naudingi specialūs prietaisai – vaikštynės, lazdelės, neįgaliojo vežimėliai ar stalai su pritaikytais rankenėlėmis. Norint lengviau atlikti kasdienius veiksmus, gali padėti ir modifikuoti stalo įrankiai, balso stiprintuvai, alternatyvūs kompiuterių klaviatūros ar pelės įrenginiai.

Ataksija neretai paveikia emocinę būklę, gali sukelti nerimą ar depresiją, todėl svarbi psichologinė parama, terapija ir ryšys su pagalbos grupėmis. Siekiant išvengti simptomų paaštrėjimo, patariama vengti alkoholio ir svaiginamųjų medžiagų.

Kada kreiptis į gydytoją?

Jei pastebite eisenos pakitimus, pusiausvyros ar kalbos sutrikimus, o ypač jei simptomai progresuoja, verta nedelsti ir pasikonsultuoti su gydytoju. Nors ataksija gali būti gana įvairių priežasčių simptomas, tiksli diagnozė leidžia pasirinkti geriausią gydymą ir užkirsti kelią komplikacijoms.

Santrauka

Ataksija – įvairių tipų būklė, kuri dažniausiai pasireiškia koordinacijos ir pusiausvyros praradimu. Kiekvienas tipas turi unikalių bruožų, tačiau visais atvejais ankstyva diagnostika ir tinkama medicininė priežiūra padeda ilgiau išlikti aktyviems bei savarankiškiems.