Trichotilomanija: priežastys, simptomai ir gydymas

Trichotilomanija – tai psichikos sveikatos sutrikimas, kuriam būdingas nenumaldomas noras rauti sau plaukus. Dažniausiai žmonės rauna plaukus nuo galvos odos, tačiau gali būti pažeidžiamos ir blakstienos, antakiai, barzda, kitos kūno vietos. Šis reiškinys medicinoje vadinamas kūno židiniu orientuotu pasikartojančiu elgesiu: tai įpročiai, tokie kaip plaukų rovimas, nagų kandžiojimas ar lūpų kramtymas, kurie įgauna didesnį mastą ir ima trukdyti kasdieniam gyvenimui.

Kaip pasireiškia trichotilomanija

Žmonės, turintys trichotilomaniją, dažnai ima rauti plaukus nesąmoningai, ypač jaučiant stresą ar nuobodulį. Rokimo epizodai gali kardinaliai paveikti išvaizdą – atsiranda plikų plotų, plaukų linijos tampa nelygios. Dažnai tai sukelia gėdą ar norą slėpti savo problemą nuo aplinkinių. Nepaisant supratimo apie galimą žalą ar pasekmes, norą rauti plaukus sustabdyti labai sunku, o kai kurie žmonės net pradeda vengti tam tikrų situacijų, pavyzdžiui, viešų vietų arba artimo bendravimo.

Kuo dažnai pasitaiko trichotilomanija?

Kaip dažna ši būklė – tiksliai nežinoma. Dalis žmonių apie savo potraukį plaukų rovimu nesikalba ir slepia, tad atvejai neretai lieka nefiksuoti. Spėjama, kad bent 3,5 % žmonių gyvenime bent kartą susiduria su plaukų rovimu – iš tiesų šis skaičius gali būti dar didesnis.

Kodėl žmonės rauna plaukus?

Plaukų rovimas daugeliui tampa būdu nusiraminti, malšinti stresą ar užpildyti nuobodų laiką. Kartais žmonės randa šiame procese paguodos ar malonumo, net jei vėliau apima apgailestavimas. Rovimas gali būti ir impulsyvus veiksmas, ir tarsi sąmoningas ritualas: pirmiausia renkamasi, kurį plauką išrauti, vėliau žiūrima, liečiama ar net ragaujama išrauto plauko. Tokie ritualai neretai suteikia juntamą pasitenkinimą ar fizinį palengvėjimą.

Reguliariai kartojant plaukų rovimo veiksmą, galvos smegenyse ima formuotis uždaro rato mechanizmas: atlikus veiksmą, išsiskiria malonumo hormonai (pavyzdžiui, dopaminas), kurie stiprina įpročio įsišaknijimą. Nereti atvejai, kai žmonės gerai net nepastebi, kada pradeda traukti plaukus, ypač atliekant kitą veiklą ar ilsintis.

Kai kurie jaučia fizinius pojūčius, tarsi niežulį ar dirginimą, kuriuos norisi numalšinti būtent plaukų rovimu. Yra žmonių, kurie ima šalinti blakstienas, nes jiems atrodo, kad jos trukdo mirksint.

Trichotilomanijos požymiai ir simptomai

Būdingiausias požymis – periodiškai ar nuolat išraunami plaukai, dėl ko atsiranda plikų ar retėjančių vietų. Dažnai žmonės sąmoningai bando sustabdyti šį veiksmą, tačiau nesėkmingai. Sergančiųjų gyvenimo kokybė dėl to nukenčia: mažėja pasitikėjimas savimi, didėja nerimas ar stresas.

Kai kurie žmonės rauna plaukus automatiškai, to nė nepastebėdami – pavyzdžiui, skaitydami, žiūrėdami televizorių ar dirbdami. Kitais atvejais rovimas būna apgalvotas, pasirenkama, kaip ir kuriuos plaukus šalinti, atliekami tam tikri malonumą ar nusiraminimą teikiantys ritualai.

Dažnai plaukai šalinami pirštais, bet naudojami ir pincetai ar kiti įrankiai.

Kiti trichotilomanijos požymiai

• Padidėjęs nervingumas prieš plaukų rovimą ar bandant susilaikyti
• Lengvėjimo, pasitenkinimo jausmas po rovimo epizodo
• Baimė dėl plaukų netekimo ar būtinybė slėpti plikus plotus (pvz., nešiojant kepurę, skarelę ar peruką)
• Skausminga ar paraudusi oda, randai ar dirginimas nuolat rovimose vietose
• Nerimas, konfliktai su artimaisiais, vengimas draugijos ar bendravimo
• Skirtingos rūšies ar tekstūros plaukų pasirinkimas
• Ritualai – plaukų ragavimas, sukaimas tarp pirštų, uostymas ar valgymas
• Rovimas pluoštelių iš tekstilės ar augintinių kailio

Apie penktadalis žmonių, turinčių trichotilomaniją, taip pat linkę valgyti išrautus plaukus, o tai gali sukelti virškinimo sutrikimų – skausmus, pykinimą, vėmimą, net žarnyno užsikimšimus ar žaizdas.

Daugelis, bandydami nuslėpti pasekmes, griebiasi įvairių būdų: nešioja skrybėles, naudoja makiažą ar blakstienų priauginimus, ilgai stengiasi maskuoti netektus plaukus, kas dažnai pareikalauja daug laiko bei finansų.

Trichotilomanijos priežastys

Kas tiksliai sukelia šią būklę – vis dar aiškinamasi. Manoma, kad reikšmės turi tiek smegenų veiklos skirtumai (ypač srityse, atsakingose už impulsų valdymą), tiek biocheminiai procesai, emocinė būsena ir aplinka.

Rizikos veiksniai

• Amžius: Plaukų rovimas gali prasidėti vaikystėje, tačiau rimtesnė trichotilomanijos forma dažnai išryškėja paauglystėje (apie 10–13 metus). Kai kuriais atvejais įtakos gali turėti hormoniniai pokyčiai brendimo metu.
• Paveldimumas: Būklė dažniau pasitaiko šeimose, kurių nariai taip pat turi šį ar panašų įprotį.
• Lytis: Vaikų ar paauglių tarpe šis sutrikimas nėra susijęs su lytimi. Tačiau moterims suaugus – trichotilomanija diagnozuojama daug dažniau.
• Kiti sutrikimai: Gali būti siejama su nerimo, depresijos, prievartiniu elgesiu.
• Stresas: Esant stipriems emociniams išgyvenimams ar šeimos konfliktams, problemoms mokykloje ar darbe, bei patyrus netektį, trichotilomanijos rizika gali išaugti.
• Nuobodulys: Dažnai įprotis ima vystytis kaip būdas susikaupti ar prasiblaškyti, vėliau virsta stipria priklausomybe nuo veiksmo.

Kaip nustatoma trichotilomanija

Diagnozuojant trichotilomaniją, gydytojas ar psichologas išsamiai išsiaiškina įpročius, emocinę būklę, streso lygį, plaukų rovimo patirtį. Specifinių laboratorinių tyrimų nėra, tačiau kartais atliekamas odos mėginys ar plaukų mikroskopija, siekiant atmesti kitas galimas priežastis arba įvertinti plaukų pažeidimus. Taip pat gali būti daromos nuotraukos gydymo pažangai stebėti.

Vertinama pagal penkis pagrindinius kriterijus: dažnas plaukų rovimas, nenoras ar nesugebėjimas susilaikyti nuo šio veiksmo, dėl rovimo patiriamas emocinis diskomfortas ar gyvenimo sunkumai, nėra kitų ligų, kurios galėtų paaiškinti tokią elgseną, ir plaukų rovimas nesusijęs su kitu psichikos sutrikimu.

Sunkesniais atvejais žmogus gali būti siunčiamas pas psichiatrą ar psichoterapeutą. Specialistas padeda įvertinti būklę ir pasiūlo gydymo ar savipagalbos strategijas.

Kaip gydoma trichotilomanija

Pagrindiniai gydymo būdai

• Psichoterapija: Ypač veiksminga laikoma įpročių keitimo terapija – žmogus mokosi atpažinti trigerius ir juos keičia alternatyviais veiksmais, pavyzdžiui, suspaudžia kumščius, kada pajunta norą rauti plaukus. Taip pat taikoma kognityvinė terapija (padeda pakeisti aplink plaukų rovimą susiformavusias mintis ir įsitikinimus) bei priėmimo ir pasiryžimo terapija (mokoma priimti impulsą nerauti plaukų).
• Vaistai: Nors specifinių, būtent trichotilomanijai skirtų vaistų nėra, tam tikri antidepresantai, atipiniai antipsichotikai ar aminorūgščių papildai (pavyzdžiui, N-acetilcisteinas) gali padėti suvaldyti simptomus.

Savipagalbos metodai

• Rasti alternatyvių veiklų rankoms – žaisliukai, rankdarbiai, mezgimas, rankų masažas, treniruotės arba raumenų įtempimo–atpalaidavimo pratimai.
• Nauji ritualai ar rutinų keitimas – užsiėmimai, kurie padeda nukreipti dėmesį ir malšina stresą.
• Streso mažinimas – meditacija, gilus kvėpavimas, šilta vonia ar kiti individualiai malonūs užsiėmimai.
• Pagalba esant jutiminiams potyriams – švelnus į niežulį reaguojančių vietų masažas ar vėsūs kompresai gali sumažinti norą rauti.
• Plaukų prieinamumo ribojimas – šukuosenos, kurios apsunkina prieigą prie plaukų, arba įrankių slėpimas.

Pasirinkti metodai derinami asmeniškai, dažnai padedant gydytojui ar psichikos sveikatos specialistui.

Kokios galimos komplikacijos?

• Psichologinės pasekmės: dažnas gėdos ir kaltės jausmas, menkėjantis pasitikėjimas savimi, sunkumai užmegzti santykius, emocinis užsidarymas.
• Socialinės problemos: vengimas darbo, draugų, šeimos susibūrimų, intymumo, dėl plikų vietų – izoliacija ir vienišumo jausmas.
• Fiziniai pažeidimai: nuolat rišant plaukus iškyla randų, infekcijų, odos ar plaukų svogūnėlių pažeidimų rizika, o kai plaukai nesugyja – jie gali ir nebeataugti.
• Valgant plaukus (trichofagija): nuryti plaukai nesuvirškinami ir gali sukelti žarnyno užsikimšimus, skausmus, pykinimą, vėmimą ar net rimtas žarnas pažeidžiančias sankaupas (trichobezorus).

Trichotilomanija ir antakiai

Dalies žmonių trichotilomanija pasireiškia nuolatiniu antakių plaukelių šalinimu. Tai ne paprasta priežiūra – noras raustis stiprus ir sunkiai kontroliuojamas. Plonindami antakius pincetu ar kitais įrankiais, žmonės gali pažeisti jautrią odą, tad nauji plaukeliai dygsta ilgai, kartais visai nebeatauga.

Norint saugiai pašalinti antakių plaukelius, rekomenduojama tai daryti plaukų augimo kryptimi naudingu pincetu su siauru galu – platus ar guminis pincetas gali pažeisti plaukelius ir veido odą. Siekiant atauginti antakius, svarbu laikytis sveikos mitybos, vartoti vitaminų (geležies, omega-3, biotino, multivitaminų) – tačiau prieš papildų vartojimą visada pasitarkite su gydytoju. Kartais gali būti rekomenduojami gydomieji tepalai arba, jei antakiai nebeatauga, svarstomi ilgalaikiai sprendimai – permanentinis makiažas ar plaukų transplantacija.

Trichotilomanija ir blakstienos

Blakstienų rovimas sukelia papildomų rizikų – dėl iškritusių blakstienų sumažėja natūrali akių apsauga nuo dulkių ar mikroorganizmų, tad padidėja infekcijų grėsmė. Rūdant jautrią vokų odą, blakstienoms tampa sunkiau ataugti. Paprastai blakstienos atauga per 1,5–2,5 mėn., tačiau pažeidus odą, šis procesas užtrunka ilgiau. Gydytojai kartais rekomenduoja tepti specialius akių kremus arba naudoti gydomąsias priemones plaukelių augimui skatinti.

Subalansuota mityba, aprūpinanti organizmą baltymais, geležimi, vaisiais ir daržovėmis, gali paskatinti blakstienų atsigavimą.

Ar galima išvengti trichotilomanijos?

Specifinių trichotilomanijos prevencijos būdų nėra, tačiau labai vertinga kuo anksčiau pastebėti simptomus ir kreiptis pagalbos. Ypač svarbus streso valdymas – dažnai būtent įtampa virsta pagrindiniu plaukų rovimo provokatoriumi.

Pagrindiniai akcentai

Trichotilomanija – tai stiprus ir nekontroliuojamas noras rauti plaukus, sukeliantis ne tik plikų vietų atsiradimą, bet ir nemažą emocinį krūvį. Daugelis stengiasi nuslėpti šią problemą, tačiau pagalba egzistuoja – verta kreiptis į sveikatos priežiūros ar psichologijos specialistus, jei jaučiate, kad situacija tampa nevaldoma.