Kaspinuotis: simptomai, priežastys ir gydymas

Kaspinuotis yra plokščiasis parazitinis kirminas, gyvenantis gyvūnų žarnyne. Jis gali užkrėsti daugelį skirtingų gyvūnų rūšių, įskaitant žmones, galvijus bei naminius gyvūnus, dažniausiai tuos, kurie minta mėsa.

Kaip ir kiti parazitai, suaugęs kaspinuotis gali išgyventi tik savo šeimininko organizme, mitybai naudodamas šeimininko organizmo maistines medžiagas. Jo galva prisitvirtina prie žarnyno sienelių ir įsisavina maisto medžiagas iš virškinamo turinio.

Tuo tarpu jo kūnas nuolat auga ir gamina kiaušinėlius. Kiaušinėliai kartu su išmatomis pasišalina iš organizmo, taip patekdami į aplinką ir surasdami naują šeimininką.

Kaip atrodo kaspinuočiai?

Šis parazitas savo išvaizda primena plokščią juostelę, todėl ir gavo savo pavadinimą. Jo kūnas sudarytas iš atskirų segmentų. Kaspinuotis turi tris pagrindines dalis: galvą, kuri prisitvirtina prie šeimininko organizmo, nesegmentuotą kaklą, iš kurio formuojasi nauji kūno segmentai, bei segmentuotą kūno dalį.

Kiekvienas segmento viduje formuojasi kiaušinėliai. Kai kurių rūšių kaspinuočiai, kartu su šiais segmentais, per šeimininko žarnyną pasišalina į aplinką. Tokie segmentai išmatose atrodo kaip smulkūs baltos spalvos grūdeliai ir dažnai tampa pirmuoju pastebimu užsikrėtimo ženklu.

Kaspinuočio infekcija

Žarnyno kaspinuočiai

Žarnyne gyvenantys kaspinuočiai – tai suaugę individai, išsiritę ir subrendę šeimininko organizme. Jie prisitvirtina prie žarnyno sienelių ir minta virškinamu maistu. Daugeliu atvejų šie parazitai nesukelia jokių akivaizdžių simptomų, todėl daugelis užsikrėtusiųjų net nežino apie infekciją. Tačiau esant dideliam parazitų kiekiui gali išsivystyti mitybos nepakankamumas, netikėtas svorio kritimas, pykinimas ar viduriavimas.

Kai kurie kaspinuočiai gali išgyventi net 30 metų ir užaugti iki 9 metrų ilgio.

Ši infekcija dažnai vadinama tenioze. Taenia genties kaspinuočiai dažniausiai parazituoja žmogaus žarnyne, įskaitant Taenia solium (kiaulinis kaspinuotis), Taenia saginata (galvijų kaspinuotis) ir Taenia asiatica (Azijos kaspinuotis, susijęs su kiauliena). Be jų, žmonės gali būti užsikrėtę ir kitų rūšių kaspinuočiais, pavyzdžiui, Diphyllobothrium latum (žuvinis kaspinuotis) ar Hymenolepis nana (nykštukinis kaspinuotis).

Invazinė kaspinuočio lervų infekcija

Kartais kaspinuočio lervos gali patekti į kraują ir nukeliauti į kitus organus, kur jos sudaro cistas – skysčio pripildytus darinius, formuojamus aplink besivystančias lervas. Šios cistos gali sukelti įvairias komplikacijas, priklausomai nuo to, kur jos atsiranda.

Jeigu cistos susiformuoja plaučiuose, kepenyse ar širdyje, jos gali sutrikdyti šių organų veiklą. Jei jos pažeidžia nugaros smegenis ar smegenis, gali atsirasti neurologinių simptomų, tokių kaip traukuliai.

Invazinė infekcija gali pasireikšti kartu su žarnyno kaspinuočiu arba atskirai. Kiaulinis kaspinuotis yra viena iš rūšių, galinčių sukelti tiek žarnyno, tiek invazinę infekciją, vadinamą cisticerkoze. Kitos rūšys žmones užkrečia tik lervų stadijoje, o ligos skiriasi priklausomai nuo sukėlėjo – echinokokozė, alveolinė liga, sparganozė ar cenurozė. Kai kurios cistos nesukelia simptomų, tačiau kitais atvejais gali būti reikalinga jų pašalinimo procedūra.

Kiek dažnos yra kaspinuočių infekcijos žmonėms?

Kaspinuočiai aptinkami visame pasaulyje, ypač tose vietovėse, kur žmonės dažnai valgo žalią ar nepakankamai termiškai apdorotą mėsą bei žuvį, taip pat kur higienos sąlygos yra prastesnės.

Vakarų šalyse kaspinuočiai nėra dažni, tačiau žmonės gali užsikrėsti kelionių metu ir parvežti infekciją į savo šalį. Tikslios sergamumo statistikos nustatyti sunku, nes daugelis žmonių nejaučia jokių simptomų, o kai kuriose šalyse trūksta išteklių diagnozuoti visus galimus atvejus. Tai reiškia, kad kaspinuočių infekcijos gali būti dažnesnės nei manoma.

Kaip užsikrečiama kaspinuočiu?

Kaspinuočiai vystosi trimis etapais: kiaušinėlis, lerva ir suaugęs kirminas. Suaugęs kirminas negali išgyventi už šeimininko organizmo ribų, tačiau jo kiaušinėliai ir lervos gali. Kiaušinėliai pasišalina iš užsikrėtusio šeimininko su išmatomis ir patenka į dirvožemį bei vandenį. Šiose aplinkose jie gali užkrėsti maistą ir geriamąjį vandenį, kuriuos vėliau vartoja kiti gyvūnai.

Gyvūnai, kurie suvalgo kiaušinėlius – įskaitant vabzdžius ir žuvis – tampa tarpiniais šeimininkais, kuriuose vystosi kaspinuočio lervos. Žmonės užsikrečia netyčia prariję šiuos kiaušinėlius arba lervas.

Mažiau išsivysčiusiose šalyse, kur sanitarinės sąlygos yra prastesnės, žmonės dažniau užsikrečia per užterštą maistą ar vandenį. Žmogaus ir gyvūnų išmatos gali būti užkrėstos mikroskopiniais kaspinuočio kiaušinėliais, kurie, patekę į žmogaus organizmą, išsirita į lervas ir tampa judrūs. Kai lervos iš žarnyno patenka į kraują ir kitus organus, išsivysto invazinė lervų infekcija.

Išsivysčiusiose šalyse dažniausia užsikrėtimo priežastis – termiškai neapdorota ar blogai iškepta mėsa. Užkrėstoje mėsoje kaspinuočio lervos gali būti įsiskverbusios į raumenų audinius ir išlikti gyvybingos, jei mėsa nebuvo pakankamai kaitinta ar užšaldyta. Tokios infekcijos dažniausiai pasitaiko tarp žmonių, valgantiems žalią ar nepakankamai apdorotą mėsą, ypač žuvį, pavyzdžiui, lašišą. Kai žmogus suvalgo tokią mėsą, lervos patenka į žarnyną ir ten subręsta į suaugusius parazitus.

Kaspinuočio simptomai

Žarnyno kaspinuočiai dažniausiai nesukelia ryškių simptomų, tačiau gali pasireikšti šie požymiai:

• Alkio jausmas
• Apetito praradimas
• Pykinimas
• Nuovargis
• Pilvo spazmai
• Viduriavimas

Invazinės lervų infekcijos dažnai nesukelia jokių simptomų. Jos gali būti pastebimos kaip odos gumbeliai arba išryškėti tik tada, kai pradeda trikdyti vidaus organų veiklą, o tai gali užtrukti keletą metų.

Galimos kaspinuočio infekcijos komplikacijos

Komplikacijos priklauso nuo kaspinuočio rūšies, ar infekcija apsiriboja žarnynu, ar lervos išplito į kitus organus.

• Virškinimo sistemos užsikimšimas. Retais atvejais žarnyno kaspinuočiai gali užaugti tiek, kad užkimštų virškinamojo trakto dalis, įskaitant žarnas, apendiksą, tulžies latakus ar kasos lataką.
• Vitaminų trūkumas ir anemija. Žuvinis kaspinuotis ypač mėgsta įsisavinti vitaminą B12, kurio trūkumas gali sukelti anemiją.
• Alerginės reakcijos. Organizmas gali reaguoti į lervas, sukeldamas niežulį, dilgėlinę ar kvėpavimo sutrikimus.
• Kvėpavimo sistemos sutrikimai. Jei cistos prisitvirtina prie plaučių, gali atsirasti kosulys ir krūtinės skausmas.
• Organų veiklos sutrikimai. Kai lervos užkrečia kepenis, širdį, akis ar plaučius, gali būti pažeista šių organų funkcija.
• Neurologiniai simptomai. Jei lervos patenka į centrinę nervų sistemą, gali pasireikšti galvos skausmai, traukuliai, sumišimas, meningitas ar smegenų patinimas.

Kaip atpažinti kaspinuočio infekciją?

Jei įtariate, kad turite žarnyno kaspinuotį, stebėkite, ar išmatose nepasirodo kirmino segmentai. Invazinės lervų infekcijos atveju gali atsirasti odos gumbeliai, kurie rodo, kad lervos susiformavo cistomis. Tačiau jei cistos yra vidiniuose organuose, jų gali nepastebėti, kol jos nepradės trukdyti normaliam organų darbui.

Kai cistos tampa per didelės ir pradeda spausti kraujagysles ar organus, gali atsirasti komplikacijos. Pavojingas etapas yra tada, kai lervų cistos plyšta ir miršta, nes tuomet lervos patenka į kraują, o imuninė sistema sukelia stiprią reakciją, įskaitant uždegimą ir karščiavimą.

Kaip diagnozuojama kaspinuočio infekcija?

Sveikatos priežiūros specialistai diagnozuoja žarnyno kaspinuočius tiriant išmatas laboratorijoje. Mikroskopu galima nustatyti kaspinuočio kiaušinėlius ar segmentus, taip pat identifikuoti parazito rūšį. Nors gydymas visoms rūšims yra panašus, tikslus diagnozavimas padeda nustatyti tinkamą vaistų dozę. Jei įtariama kiaulinio kaspinuočio infekcija, gali būti atliekami papildomi tyrimai, kad būtų patikrinta, ar nėra invazinės lervų infekcijos (cisticerkozės).

Invazinės infekcijos nustatymui dažniausiai atliekamas kraujo tyrimas, kuris gali parodyti, ar organizmas gamina antikūnus prieš kaspinuočio lervas. Jei kraujo tyrimo rezultatai rodo infekciją arba yra kitų įtarimų dėl lervų išplitimo, atliekami vaizdiniai tyrimai – MRT ar kompiuterinė tomografija – kurie padeda tiksliai nustatyti cistų buvimo vietą organizme.

Kaip atsikratyti kaspinuočio?

Kaspinuočiai gali būti lengvai sunaikinti naudojant antiparazitinius vaistus, tokius kaip prazikvantelis, albendazolas ir nitazoksanidas. Dažniausiai skiriamas prazikvantelis, nes jis ne tik naikina parazitą, bet ir paralyžiuoja jį, priversdamas atsiskirti nuo žarnyno sienelių. Svarbu, kad kartu su parazitu iš organizmo pasišalintų ir jo kaklo dalis, nes kaspinuotis gali ataugti iš likusios kaklo dalies.

Po gydymo sveikatos priežiūros specialistas paprastai stebi išmatų mėginius nuo vieno iki trijų mėnesių, kad įsitikintų, jog infekcija visiškai išnyko.

Invazinės lervų infekcijos gydymas

Invazinės kaspinuočio lervų infekcijos gydymas priklauso nuo cistų buvimo vietos ir sukeltų simptomų:

• Stebėjimas. Jei cistos nesukelia komplikacijų ir nėra pavojingose vietose, gydytojas gali rekomenduoti tiesiog stebėti jų būklę.
• Antrinių simptomų valdymas. Jei cistos sukelia komplikacijas, ypač neurologinius sutrikimus, gali prireikti gydymo, pavyzdžiui, prieštraukulinių vaistų ar terapijos skysčių sankaupoms smegenyse mažinti.
• Kortikosteroidai. Uždegimą sukeliančios cistos gali būti gydomos priešuždegiminiais vaistais, tokiais kaip kortikosteroidai.
• Antiparazitiniai vaistai. Jei cistos vis dar turi gyvų lervų, gydytojas gali skirti antiparazitinių vaistų, kurie padeda jas sumažinti. Dažnai šie vaistai derinami su kortikosteroidais, kad sumažintų uždegiminę reakciją, kuri atsiranda, kai cistos pradeda irti.
• Drenažas. Kai kurios cistos gali būti pašalintos per odą įkišant adatą ir ištraukiant jų turinį. Po šios procedūros cistos praplaunamos antiparazitiniais vaistais.
• Chirurginis pašalinimas. Jei cistos kelia grėsmę organų veiklai, gali prireikti chirurginės intervencijos.

Kaip sumažinti kaspinuočio infekcijos riziką?

Išsivysčiusiose šalyse rizika užsikrėsti yra maža, tačiau kelionės į mažiau išsivysčiusias šalis ar žalios mėsos bei žuvies vartojimas gali padidinti užsikrėtimo tikimybę. Štai keli būdai apsisaugoti:

• Higiena. Visada plaukite rankas su muilu ir vandeniu po tualeto naudojimo, sąlyčio su gyvūnais ar prieš gaminant maistą.
• Saugus vanduo. Jei vandens šaltinis nėra išvalytas, prieš gerdami jį virinkite bent vieną minutę arba naudokite filtrus su 1 mikrono dydžio poromis ir dezinfekuokite jodu.
• Tinkamas mėsos paruošimas. Naudokite maisto termometrą – didesni mėsos gabalai turėtų būti kaitinami bent iki 63°C vidinės temperatūros ir paliekami pailsėti tris minutes prieš valgant. Faršas turi būti kepamas iki 71°C. Rūkymas ar džiovinimas neužtikrina apsaugos nuo kaspinuočių.
• Tinkamas žuvies paruošimas. Gėlavandenės žuvys, pavyzdžiui, lašiša, turi būti kaitinamos iki 63°C. Jei ketinate valgyti žalią žuvį, patartina ją pirmiausia giliai užšaldyti. Dauguma aukštos kokybės suši restoranų naudoja greitai užšaldytą žuvį – ji laikoma -35°C temperatūroje, o po to dar 24 valandas -20°C temperatūroje. Jei tokio užšaldymo nėra, žuvis turėtų būti laikoma -20°C temperatūroje mažiausiai septynias dienas, kad būtų sunaikinti parazitai.

Kiek laiko trunka kaspinuočio infekcija?

Kaspinuočio infekcijos dažnai lieka nepastebėtos mėnesius ar net metus. Kai tik infekcija nustatoma ir gydoma, kaspinuotis miršta ir pasišalina iš organizmo per trumpą laiką. Tačiau jei parazitas niekada nebuvo diagnozuotas, jis gali gyventi daugelį metų, kol natūraliai žūva ir pasišalina.

Jei turite invazinę lervų infekciją, kuri nesukelia jokių simptomų, gydytojas gali rekomenduoti jos negydyti, kol ji nesukels problemų. Tokiu atveju lervos tiesiog nugyvens savo gyvavimo ciklą ir laikui bėgant mirs. Kai kuriais atvejais žmonės apie šią infekciją sužino tik tada, kai lervos jau pradeda irti, sukeldamos uždegiminę reakciją organizme.

Jei lervos sukelia komplikacijų, infekcija dažniausiai jau yra pažengusi. Tokiu atveju gydytojas imsis veiksmų pašalinti problemines cistas ir palengvinti simptomus. Po cistų pašalinimo dauguma simptomų išnyksta, tačiau kai kuriais atvejais gali likti negrįžtamų organų ar centrinės nervų sistemos pažeidimų.