Kodėl nuolat jaučiate norą giliau kvėpuoti

Daugelis žmonių retsykiais pastebi, kad norisi giliai įkvėpti, tarsi „pritrūktų oro”. Tai gali pasireikšti kaip poreikis dažniau atsidusti ar giliau įkvėpti, net jeigu objektyviai kvėpuojama pakankamai. Toks pojūtis kartais atrodo bauginantis, gali kelti klausimų apie sveikatą ar net paniką. Tačiau dažniausiai poreikis giliau kvėpuoti turi aiškias, neretai lengvai paaiškinamas priežastis, kurias verta žinoti, kad suprastumėte savo organizmo siunčiamus signalus ir gebėtumėte tinkamai reaguoti.

Kaip kvėpuoja mūsų kūnas

Žmogaus kvėpavimas – sudėtingas, automatiškai organizmo reguliuojamas procesas. Už jį atsakingas kvėpavimo centras galvos smegenyse, kuris stebi kraujo sudėtį ir kvėpavimo takų būklę. Įprastas suaugusio žmogaus kvėpavimo dažnis ramybės būsenoje – 12–20 kartų per minutę. Tačiau gyvenimo ritmas, emocinė būklė ir aplinka kvėpavimą nuolat keičia.

Gilus kvėpavimas – ką jis reiškia?

Gilus, samoningas įkvėpimas dažnai būna sąmoningai valdomas, tačiau poreikį jį atlikti žmogus gali jausti nesąmoningai. Staigus noras giliai įkvėpti dažnai signalizuoja apie organizmo poreikį papildyti deguonies atsargas, reguliuoti anglies dioksido (CO₂) kiekį kraujyje, arba reaguoja į kitus veiksnius, pavyzdžiui, stresą ar nuovargį.

Pagrindinės priežastys, kodėl norisi giliau kvėpuoti

Kartais dažnesnis gilus kvėpavimas tėra natūrali, laikina organizmo reakcija. Tačiau nuolatinis poreikis giliai įkvėpti gan dažnai signalizuoja apie tam tikrus organizmo, nervų ar psichologinius procesus.

• Stresas ir nerimas. Viena dažniausių priežasčių – emocinė įtampa. Patiriant stresą, organizmas išskiria adrenaliną, didėja širdies ritmas ir pagilėja kvėpavimas. Bijodamas ar nerimaudamas, žmogus nejaučia, kad kvėpuoja paviršutiniškai, todėl vėliau automatiškai mėgina giliai įkvėpti, kad atstatytų kvėpavimo ritmą.
• Hiperventiliacija. Pernelyg dažnas, paviršutiniškas kvėpavimas (dažnai būna kartu su stresu ar panikos ataka) sukelia CO₂ kiekio sumažėjimą kraujyje. Dėl to atsiranda tariamas oro trūkumo jausmas ir norisi giliai įkvėpti.
• Fizinė veikla arba nuovargis. Užsiimant sportu arba po fizinės apkrovos, kvėpavimas pagilėja, nes raumenys reikalauja daugiau deguonies. Kartais gilus įkvėpimas norimas net ir po menkų krūvių, jei kūnas nėra įpratęs prie fizinės veiklos.
• Oro kokybė ir aplinka. Buvimas prastai vėdinamoje ar užterštoje patalpoje, aukštoje arba žemoje temperatūroje, gali paskatinti giliau kvėpuoti, kad kompensuotumėte sumažėjusį deguonies kiekį.

Medicininių priežasčių apžvalga

• Respiracinės ligos. Bronchinė astma, lėtinis bronchitas, plaučių uždegimai, alergijų paūmėjimai – visos šios būklės apsunkina oro patekimą į plaučius, todėl norisi giliau įkvėpti.
• Anemija. Jei organizmui trūksta geležies, kraujas perneša mažiau deguonies į audinius, todėl kūnas bando kompensuoti prarastą deguonį gilindamas kvėpavimą.
• Širdies ligos. Sergant širdies nepakankamumu, sumažėja kraujo aprūpinimas deguonimi, todėl organizmas skatina žmogų įkvėpti giliau.
• Virškinimo sistemos pokyčiai. Kartais išsipūtęs pilvas ar refliuksas gali daryti spaudimą diafragmai ir sukelti subjektyvų oro stokos pojūtį.
• Lėtinis nuovargio sindromas ar miego sutrikimai. Šios būklės gali lemti nuolatinį energijos trūkumą, tačiau kartu pasireiškia ir dažnesniu noru giliai įkvėpti.

Kada verta sunerimti?

Dažniausiai epizodiškas noras giliai įkvėpti nėra pavojingas ir siejamas su emocijomis ar aplinkos veiksniais. Tačiau jei šis jausmas pasireiškia reguliariai, trukdo kasdieniam gyvenimui arba yra lydimas papildomų simptomų, rekomenduojama pasitarti su gydytoju. Ypač atidžiai stebėkite, jei gilus kvėpavimas lydimas šių požymių:

• Nuolatinis dusulys net ramybės būsenoje
• Krūtinės skausmai ar diskomfortas
• Galvos svaigimas, silpnumas, sąmonės praradimo epizodai
• Širdies plakimas ar ritmo sutrikimai
• Mėlynavimas aplink lūpas ar nagus
• Nuolatinis chroniškas kosulys

Šie simptomai gali būti susiję su rimtesnėmis kvėpavimo, širdies ar kraujagyslių sistemų ligomis, todėl būtina išsami diagnostika.

Dažniausi mitai apie gilų kvėpavimą

• „Dažnai giliai kvėpuodamas galiu prisotinti kūną deguonimi iki begalybės“. Tiesa ta, kad kūnas pats reguliuoja deguonies ir CO₂ balansą. Per dažnas giliai kvėpavimas (ypač jei to nereikia kūno audiniams) iš tiesų gali sumenkinti CO₂ lygį ir sukelti apsvaigimą ar net hiperventiliacinį sindromą.
• „Poreikis atsidusti rodo rimtą plaučių ligą“. Vienas kitas gilus įkvėpimas ar atsidusimas dažnai yra emocijų arba aplinkos veiksnių pasekmė, o ne ligos požymis.
• „Giliau kvėpuodamas visuomet sumažinsiu stresą“. Kvėpavimo pratimai gali padėti tvarkytis su nerimu, bet jie turi būti atliekami sąmoningai ir teisingai. Chaotiškas arba perdėtas gilus kvėpavimas ne visada atsipalaiduoja, kartais – priešingai, gali sukelti daugiau nerimo.

Ką galite padaryti patys?

Norint sumažinti nuolatinį poreikį giliau kvėpuoti, svarbiausia nustatyti priežastį. Dažnai užtenka kelių paprastų žingsnių kasdienybėje, kad kvėpavimas sugrįžtų į normą.

• Praktikuokite dėmesingą kvėpavimą (jie žinomi kaip „breath awareness“): ramiai stebėkite, kaip kvėpuojate, pabandykite įkvėpti ir iškvėpti pilvu, o ne tik krūtine.
• Sumažinkite stresą: išmokite atsipalaidavimo technikų, įtraukite meditaciją, jogos ar kvėpavimo pratimus.
• Aktyvus gyvenimo būdas: reguliari fizinė veikla gerina plaučių talpą ir kvėpavimo raumenų tonusą.
• Vėdinkite patalpas ir stenkitės būti gryname ore.
• Atsisakykite rūkymo bei venkite pasyvaus rūkymo.
• Sekite savo sveikatą: jei jutimai kartojasi nepaisant ramaus gyvenimo ritmo, verta atlikti tyrimus (pvz., išsitirti dėl anemijos, širdies ar plaučių funkcijos).

Apibendrinimas

Nuolatinis poreikis giliau kvėpuoti dažniausiai siejamas su emociniais ar aplinkos veiksniais ir retai žymi rimtą ligą. Tačiau kūnas reaguoja į pokyčius labai jautriai, tad geriausia stebėti papildomus simptomus ir, kilus abejonių, kreiptis į gydytoją. Sąmoningas kvėpavimas, streso mažinimas, sveikas gyvenimo būdas ir dėmesys organizmo signalams leis išlaikyti kvėpavimą natūralų ir efektyvų.