Kolorektalinis vėžys: simptomai, priežastys, diagnostika ir gydymas

Kolorektalinio vėžio diagnozė pradedama fiziniu gydytojo apžiūrėjimu – gali būti apčiuopiama pilvo sritis ieškant patinusių ar kietų darinių. Daugeliu atvejų tyrimui naudojami ir papildomi testai, padedantys nustatyti polipus ar piktybinius pakitimus žarnyne.

Atliekami diagnostiniai tyrimai

• Skaitmeninis tiesiosios žarnos tyrimas. Gydytojas pirštais apčiuopia tiesiąją žarną, ieškodamas nenormalių auglių ar darinių.
• Kolonoskopija. Tai standartinis būdas apžiūrėti visą storąją žarną ir tiesiąją žarną lankstaus vamzdelio pagalba. Tyrimo metu galima ne tik apžiūrėti žarnyną, bet ir paimti pavyzdžių.
• Sigmoidoskopija. Leidžia apžiūrėti tiesiąją žarną ir dalį storosios žarnos. Dažniausiai naudojamas kaip trumpesnis tyrimas nei kolonoskopija.
• Biopsija. Įtariamai sričiai esant, gydytojas paima audinio mėginį kolonoskopijos ar kitų procedūrų metu. Mėginys siunčiamas laboratoriniam ištyrimui, kuris patikslina diagnozę.
• Išmatų DNR testas. Tiriama, ar išmatose nėra genetinių pakitimų, rodančių vėžį ar ikivėžinius pakitimus.
• Kompiuterinė tomografinė kolonoskopija. Tai virtuali kolonoskopija, kai naudojant rentgeno spindulius vaizdas gaunamas ekrane. Šis tyrimas greitesnis ir mažiau invazinis, tačiau nustačius polipą vis tiek gali reikėti kolonoskopijos.
• Bario klizmos rentgenas. Naudojant kontrastinę medžiagą, rentgeno pagalba išryškinamas žarnos siluetas – taip galima aptikti įtartinas vietas.
• Kiti vaizdiniai tyrimai. Gali būti atliekama magnetinio rezonanso tomografija ar ultragarsas, priklausomai nuo situacijos.

Paslėptas kraujavimas

Vėžys ar polipai gali kraujuoti taip silpnai, kad kraujo nepastebėsite be specialaus tyrimo. Tokiu atveju taikomi:

• Imunocheminis kraujo testas (FIT). Tyrimas nustato žmogaus kraujyje hemoglobiną, galima atlikti namuose ir siųsti į laboratoriją.
• Guajako pagrindu atliekamas slapto kraujo testas (gFOBT). Atliekamas chemine reakcija ieškant kraujo išmatose, taip pat galima atlikti namuose.

Tiek vieno, tiek kito testo rezultatai nustačius kraują paprastai reikia papildomos kolonoskopijos.

Polipų radimas ir analizė

Aptikus polipą, gydytojas jį pašalina ir siunčia mikroskopiniam įvertinimui laboratorijoje. Rezultatai aptariami su pacientu, paskiriamas tolimesnis stebėjimas ir patikros dažnumas.

Kolorektalinio vėžio stadijos

Norint pasirinkti tinkamiausią gydymą svarbu žinoti, kiek vėžys išplitęs. Tai vadinama stadijų nustatymu. Kiekviena stadija apibrėžia, kaip toli vėžys išsivystė:

• 0 stadija. Vėžys apribotas tik vidiniu žarnos sluoksniu (in situ).
• I stadija. Ląstelės persismelkė į žarnos raumenis.
• II stadija (A, B, C pogrupiai). Vėžys išplitęs per žarnos sienelę ar į aplinkinius audinius, bet limfmazgiai dar nepažeisti.
• III stadija (A, B, C pogrupiai). Pažeista keli limfmazgiai ir/arba šalia esantys audiniai.
• IV stadija (A, B, C pogrupiai). Ligos židiniai yra tolimesniuose organuose, pavyzdžiui, kepenyse, plaučiuose ar pilvaplėvėje.

Gydymo būdai

Pasirenkant gydymą, vertinama ligos stadija, organizmo būklė, galimos naudos ir rizikos, bei paciento pageidavimai. Gydymo planą sudaro viena ar kelios šios kryptys:

Chirurginis gydymas

Polipai bei mažos navikų formos gali būti pašalinami kolonoskopijos ar minimaliai invazinės laparoskopijos metu. Jei vėžys progresavo, tenka šalinti dalį žarnos. Atskirais atvejais, kai vėžio ląstelės pateko į kepenis, taikoma operacija, jei įmanoma pašalinti visus židinius ir išsaugoti pakankamai sveikų audinių. Prieš tokias operacijas, jei navikas didelis, skiriama chemoterapija, kad auglys sumažėtų.

Taip pat taikomi navikų šalinimo be operacijos metodai, tokie kaip židinio sunaikinimas radijo bangomis, mikrobangomis, alkoholio suleidimas ar užšaldymas. Embolizacija – naviko maitinamų kraujagyslių užkimšimas – irgi gali būti taikoma gydant kepenų metastazes.

Spindulinė terapija

Gydymas aukštos energijos spinduliuote sunaikina vėžines ląsteles, orientuojantis į židinį. Dažniausiai naudojama išorinė spindulinė terapija – kompiuteriu apskaičiuojamas tikslus naviko taškas ir spindulys kryptingai ten veikiamas. Procedūra trunka vos kelias minutes ir dažniausiai būna taikoma keliskart per savaitę tam tikrą laikotarpį.

Spindulinę terapiją taip pat galima taikyti iš vidaus – radioaktyviosios „sėklos“ arba specialūs prietaisai įvedami tiesiai į naviką trumpam laikui. Prie rektalinio vėžio taikoma endokavitacinė terapija, kai spinduliuotė įvedama per žarnos galą trumpoms procedūroms kas porą savaičių.

Šalutiniai šios terapijos poveikiai dažnai būna susiję su gydyta kūno vieta – tai gali būti kraujas išmatose, nuovargis, tuštinimosi arba odos sudirgimai, skausmas šlapinantis ar lytinės funkcijos pokyčiai.

Radiofrekvencinė abliacija

Ši procedūra naudoja elektrodų zondą, kuris sunaikina vėžines ląsteles tiesiogiai audinyje. Ji ypač tinkama mažiems navikams ir metastazėms kepenyse.

Chemoterapija

Vaistai taikomi naikinti ar slopinti vėžio ląstelių plitimą. Chemoterapiniai vaistai gali būti geriami, leidžiami į veną ar skiriami į konkrečią kūno vietą. Gydymas dažnai vyksta ciklais – kelias savaites taikoma chemoterapija, po to skiriama pertrauka atsigavimui.

Dažnai chemoterapiją skiria po operacijos, kad sunaikintų likusias vėžines ląsteles. Ji taip pat gali būti skiriama prieš operaciją, kai norima sumažinti naviką. Nepageidaujami poveikiai dažniausiai išnyksta baigus gydymą.

Imunoterapija

Šis gydymas pasitelkia organizmo imuninę sistemą kovai su vėžiu. Gali būti skiriami biologiniai atsako stiprikliai (pvz., citokinai, kurie aktyvina imunitetą), stimuliuojantys baltųjų kraujo kūnelių gamybą arba laboratorijoje pagaminti monokloniniai antikūnai, kurie specifiškai atpažįsta vėžio ląsteles ir padeda imuninei sistemai jas sunaikinti. Esama ir imuninio sustabdymo baltymų blokatorių – šie vaistai leidžia imunitetui atpažinti ir naikinti navikines ląsteles. Klinikiniuose tyrimuose tiriamos vakcinos, kurios galėtų padidinti organizmo gebėjimą atskirti vėžines ląsteles.

Šalutiniai imunoterapijos poveikiai gali būti įvairūs: imuninės reakcijos, bėrimas, nuovargis ar laikinas organizmo reakcijų pasikeitimas.

Taikinių terapija

Šie vaistai veikia specifinius vėžio ląstelėms būdingus baltymus ar genus, stabdydami jų augimą ar skatindami sunaikinimą. Priklausomai nuo tipo, kai kurie vaistai vartojami tabletėmis, kiti – į veną. Dažnai jie derinami su chemoterapija.

Taikinių terapija gali sukelti netipišką poveikį – viduriavimą, kraujavimą, alergines reakcijas, kepenų funkcijos pakitimus. Spėjami vaistai: afliberceptas, bevacizumabas, cetuksimabas, panitumumabas, ramucirumabas.

Paliatyvioji pagalba

Paliatyvioji pagalba skirta pagerinti gyvenimo kokybę tiems, kuriems nebėra galimybės visiškai išgydyti ligos. Ji padeda palengvinti simptomus, mažina skausmą, teikia psichologinę ir socialinę pagalbą pacientui bei jo artimiesiems, padeda planuoti tolesnę priežiūrą.

Stebėsena po gydymo

Baigus pagrindinį gydymą, reguliarūs vizitai pas gydytoją tampa labai svarbūs, kad būtų galima laiku nustatyti ligos pasikartojimą ar kitus sveikatos pokyčius.

Tolimesnės priežiūros eiga

Kelerius metus po gydymo dažniausiai būtina lankytis pas gydytoją kelis kartus per metus – sekti sveikatą, atlikti būtinus tyrimus. Dažnai vėliau vizitų dažnumas mažėja. Reikalui esant, šeimos gydytojas perima pagrindinę priežiūrą. Rekomenduojama saugoti visą informaciją apie gydymo eigą, vartotus vaistus, atliktas procedūras ir šalutinius poveikius ir atsinešti ją apsilankymų metu.

Konsultuokitės su gydytoju dėl gyvenimo būdo, mitybos ar papildų – kai kurie produktai gali sąveikauti su vaistais ar turėti kitų šalutinių poveikių. Jei jaučiatės prislėgti ar nerimastingi, pasidalinkite su medikais; jie gali pasiūlyti pagalbą ar nukreipti į palaikymo grupes.

Privalomi tyrimai stebėsenai

• Fizinė apžiūra
• Kolonoskopija – paprastai po 6–12 mėnesių nuo operacijos ir vėliau pagal gydytojo rekomendacijas
• Krūtinės, pilvo, o kartais dubens kompiuterinė tomografija kas 6–12 mėnesių pirmuosius 3 metus
• CEA (vėžinio žymens kraujyje) tyrimas kas 3–6 mėnesius 5 metus

Kada nedelsti kreiptis į gydytoją

• Netikėtas svorio kritimas, pilvo skausmai ar kraujas išmatose
• Išsekimas, trukdantis kasdienai
• Pakitusios šlapinimosi, tuštinimosi ar seksualinės funkcijos
• Pastebimi elgesio, dėmesio ar atminties pokyčiai, nemiga, nerimas ar depresija
• Jei artimoje šeimoje atsiranda naujų vėžio atvejų – praneškite apie tai savo gydytojui

Prevencija: kaip sumažinti riziką susirgti kolorektaliniu vėžiu

Pagrindinis ginklas nuo bet kokio vėžio – rūkymo atsisakymas ir sveikas gyvenimo būdas. Siekiant sumažinti riziką rekomenduojama reguliariai mankštintis ir kryptingai rinktis sveiką maistą.

Specialistai siūlo kiekvieną savaitę aktyviai judėti bent 150 minučių vidutinio intensyvumo krūviu arba bent 75 minutes intensyvesnės fizinės veiklos. Rekomenduojama į racioną įtraukti iki 2,5 puodelio daržovių ir vaisių kasdien, vartoti daugiau skaidulų, mažinti raudonos mėsos, riebių pieno produktų, kiaušinių kiekį. Baltymus rinkitės iš neriebių pieno produktų, ankštinių, riešutų ar sojos gaminių. Venkite perteklinio mėsos ir žuvies kepimo ar skrudinimo.

Manoma, kad kai kurie vaistai, pavyzdžiui, aspirinas ar nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, gali mažinti polipų vystymąsi. Tačiau jų veiksmingumas ir saugi dozė prevencijai kol kas nėra aiškūs, nes galimi rimti šalutiniai poveikiai – skrandžio kraujavimas, infarktas ar insultas. Prieš imantis šios prevencijos būdo būtina pasitarti su gydytoju, ypač jei rizika sirgti didesnė.

Po menopauzės hormonų terapija, kurioje yra estrogeno ir progesterono, gali nežymiai mažinti vėžio riziką, bet tuo pačiu gali būti didesnių pavojų dėl kitų vėžio rūšių. Pasitarkite su medikais apie grėsmes ir naudą individualiai.

Patikros svarba

Labai svarbu reguliariai tikrintis dėl žarnyno vėžio. Suaugusiems vidutinės rizikos asmenims rekomenduojama pradėti tikrintis nuo 45 metų ir tęsti iki 75 metų. Patikros metodą ir dažnumą pasirenka gydytojas priklausomai nuo individualios rizikos.

• Išmatų tyrimas dėl slapto kraujo – kasmet
• Išmatų DNR testas – kas 3 metus
• Lanksti sigmoidoskopija – kas 5 metus
• Virtuali kolonoskopija – kas 5 metus
• Pilna kolonoskopija – kas 10 metų

Kai kuriais atvejais, jei yra didesnė rizika (šeimoje buvo atvejų, buvote sirgęs uždegiminėmis žarnyno ligomis), tikrintis reikėtų pradėti anksčiau arba dažniau, taip pat taikyti papildomus tyrimus.

Vyresniems nei 75 metai sprendimą dėl patikros priima gydytojas individualiai, o po 85 metų reguliari patikra dažniausiai nebetaikoma.