Kodėl po nepatogios situacijos norisi pasislėpti

Ar kada pastebėjote, kaip nesmagu pasijuntate netikėtai paslydę, pasakę ką nors netinkamo ar praradę žadą viešumoje, o tada stipriai norisi kuo greičiau pasitraukti ar net „pasislėpti“? Ši noras yra labai universalus ir kyla iš mūsų biologijos, socialinės psichologijos ir net evoliucinių mechanizmų. Šiame straipsnyje paaiškinsime, kodėl mes norime slėptis po nepatogių situacijų, kaip šią reakciją galima suprasti medicininiu bei psichologiniu požiūriu ir ką daryti, kai tokie jausmai užklumpa kasdienybėje.

Kodėl gėdos jausmas toks stiprus?

Neišvengiamai, susidūrus su nepatogia situacija, mus aplanko gėda ir noras pasislėpti nuo aplinkinių akių. Pasak psichologų, gėda – tai viena stipriausių socialinių emocijų, dažnai apibūdinama kaip „veidas į veidą su savo klaida“. Gėda kyla, kai jaučiamės pažeidę socialines normas, išdavę savo ar kitų lūkesčius, arba susidūrę su situacija, kuri nepalanki mūsų reputacijai.

Tyrimai rodo, kad gėda išsiskiria iš kitų neigiamų emocijų tuo, jog susijusi su poreikiu pasislėpti ar pasitraukti (angl. withdrawal response). Tai universali žmogaus reakcija, nepriklausomai nuo kultūros ar amžiaus. Ji signalizuoja smegenims, jog mūsų elgesys matomas kitų ir gali paveikti mūsų socialinį statusą.

Kaip veikia mūsų smegenys nepatogiose situacijose?

Biologiniai mechanizmai

Gėdos jausmas ir noras slėptis susijęs su sudėtingais smegenų mechanizmais. Atliekant funkcinius magnetinio rezonanso tyrimus pastebėta, kad esant viešam susidrovėjimui ar gėdai aktyvuojasi prefrontalinė žievė, amygdala ir salos žievė – sritys, atsakingos už emocinį apdorojimą, baimės suvokimą ir „kovok arba bėk“ atsaką.

Tai reiškia, kad nesvarbu, ar reali grėsmė yra, ar ne – mūsų kūnas vis tiek sureaguoja tarsi į pavojų, kurio galėtume išvengti, jei pasitrauktume ar „pradingtume“. Adrenalinas ir kortizolis stiprina šią reakciją – padažnėja širdies plakimas, prakaituojame, norime nusukti akis ar pasitraukti, o kai kurie žmonės net fiziškai susigūžia.

Evoliucinė prasmė

Evoliuciškai noras pasislėpti kadaise turėjo aiškią funkciją – jei padarydavome klaidą ir ją matydavo genties nariai, atsitraukimas ar pasitraukimas galėjo sumažinti dėmesį, apsaugoti nuo nemalonumų ar net fizinio pavojaus. Išlikimas grupėje buvo kritiškai svarbus, todėl klaidų „nusižeminimas“ mažinant matomumą buvo išties naudinga adaptacija.

Socialiniai ir kultūriniai veiksniai

Poreikį pasislėpti sustiprina ir socialinė aplinka. Kuo labiau mums rūpi, ką pagalvos kiti, tuo stipresnė gali būti gėda ir noras išnykti. Ypač tai akivaizdu kultūrose, kurios daug dėmesio skiria viešajam įvaizdžiui, statusui ar garbei. Kartais net vaikai sugeba atpažinti, kada jų veiksmai neatitinka lūkesčių – tuomet jie linkę pasislėpti ar užsimerkti, taip tarsi „pranykdami“ iš kitų lauko.

Individualūs skirtumai

Nors visi galime patirti gėdą ir norą pasitraukti, kai kurie žmonės yra jautresni šiam jausmui. Tai gali lemti aukštesnis nerimo lygis, mažesnis pasitikėjimas savimi, išgyventa gėdinimo patirtis vaikystėje arba ypač didelis noras būti patinkančiam kitiems.

Kada noras slėptis tampa problema?

Pats noras pasislėpti po nepatogios situacijos nėra blogas ar nenatūralus – priešingai, dažniausiai tai padeda greičiau atsigauti emociškai ir išvengti pakartotinio diskomforto. Tačiau jei noras slėptis tampa nuolatiniu ir trukdo kasdienėms veikloms, verta sunerimti. Tai gali būti susiję su socialiniu nerimu arba žema saviverte.

• Jei dažnai vengiate socialinių situacijų dėl baimės suklysti,
• jei po kiekvieno nesėkmingo žingsnio jaučiatės „nieko vertas“,
• jei nuolat „pergyvenate“ buvusias nesėkmes,

Tai gali būti ženklas, kad reikėtų kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą. Nepaisant įprastumo, stiprus ir dažnas noras slėptis gali slopinti vidinius resursus ir pakenkti emocinei sveikatai.

Ką daryti, kai norisi pasislėpti?

Priimkite savo emocijas

Pirmiausia, svarbu pripažinti, kad noras pasislėpti yra natūrali reakcija. Nereikia savęs smerkti ar papildomai gėdytis dėl nejautrių minčių. Priminkite sau, kad ir kiti žmonės yra patyrę ką nors panašaus – esate ne vieni.

Analizuokite situaciją

Užduokite sau keletą klausimų: Ar tikrai padariau kažką siaubingo? Kaip į tai reaguotų artimiausi draugai ar šeima? Tokia objektyvi analizė dažnai padeda sumažinti emocijų audrą. Kartais mūsų vertinimai būna stipriai perdėti – kas mums atrodo rampas didžiulis, aplinkiniams gali visiškai neįstrigti atmintyje.

Pabandykite atitraukti dėmesį

Jei nuolat apie tai galvojate, užsiimkite fizine veikla, trumpu pasivaikščiojimu ar kvėpavimo pratimais. Tai ne tik mažina įtampą, bet ir leidžia „perkrauti“ mintis bei susigrąžinti emocinę pusiausvyrą.

Mokykitės drąsiai pripažinti klaidas

Klaidos ir nesėkmės yra neišvengiamos kiekvieno žmogaus dalis. Drąsiai pripažinę savo smulkius nesėkmingus žingsnius arba net juos pajuokavę, dažnai palengviname situaciją tiek sau, tiek aplinkiniams. Moksliniai tyrimai rodo, kad atvirumas ir sveikas santykis su gėdos jausmu stiprina savivertę bei emocinę atsparumą.

Mitų paneigimas: ar kiti tikrai taip kreipia dėmesį į mūsų klaidas?

Vienas didžiausių mitų – kad aplinkiniai labai kreipia dėmesį į mūsų „susimovimus“. Tyrimai parodė, jog vadinamasis „spotlight effect“ (prožektoriaus efektas) – pojūtis, kad visų dėmesys nukreiptas į mus – dažnai yra stipriai perdėtas. Iš tikrųjų kiti kur kas mažiau prisimena mūsų nesėkmes nei mes patys. Tai žinant, lengviau sušvelninti gėdos jausmą ir ramiau vertinti situaciją.

Apibendrinimas

Noras pasislėpti po nepatogios situacijos yra natūralus mūsų psichologijos ir biologijos produktas, turintis aiškią evoliucinę ir socialinę prasmę. Svarbiausia – išmokti priimti tokius jausmus, padėti sau juos apdoroti bei neleisti jiems perimti gyvenimo kontrolės. Atidumas sau, empatija ir objektyvus situacijos įvertinimas leidžia lengviau atsitiesti ir judėti pirmyn net po pačių nepatogiausių akimirkų.