Kalbos banano sritis audiogramoje

Ar jūs ar jūsų vaikas girdite garsus, patenkančius į vadinamąją „kalbos bananą“? Tai terminas, vartojamas norint apibūdinti dalį audiogramos, kurioje išsidėsto dažniai ir stiprumai, reikalingi kalbos supratimui. Šiame banano formos laukelyje žymimos raidės bei tam tikrų garsų junginiai.

Kas yra audiograma – kaip joje matuoti garsus

Pirmiausia svarbu suprasti, kaip veikia audiograma. Ji – tai grafinis klausos jautrumo atvaizdas, padedantis įvertinti, kuriuos garsus žmogus girdi gerai, o kuriuos sunkiau.

Audiogramoje horizontalioje ašyje žymimi garsų dažniai, arba dar vadinami tonai, matuojami hercais (Hz). Diagramoje žemesni, ūžesį arba lojimą primenantys garsai yra kairėje, o dešinėje – aukštesni dažniai, tokie kaip paukščių čiulbėjimas ar varpelių skambesys. Taip dažniai išsidėsto nuo žemiausių iki aukščiausių – panašiai kaip klavišai fortepijone.

Vertikalioje dalyje nurodomas garso stiprumas arba lygis decibelais (dB). Kuo žemiau nukrinta žymės diagramoje, tuo garsesnis turi būti garsas, kad žmogus jį pajustų.

Kalbos banano zonoje slypi pagrindiniai kalbos garsai

Daugelis mūsų kalboje vartojamų garsų – raidės, taip pat kai kurių žodžių junginiai, tokie kaip „th“, „ch“, „sh“ ar „ng“, – patenka į šį kalbos banano lauką. Tiesa, kelios raidės (pavyzdžiui, „q“, „w“, „x“, „y“) į šį spektrą nepatenka. Šie specifiniai garsai dažnai sunkiau girdimi žmonėms su klausos sutrikimais.

Kodėl „kalbos bananas“ svarbus šeimoms?

Šis pirmiausia vizualinis įrankis suteikia galimybę suprasti, kodėl kartais girdime kai kuriuos garsus ar žodžius, o kitus – sunkiau. Jis tampa labai naudingas, kai reikia paaiškinti šeimos nariui, kodėl vaikas ar partneris gali atskirti vienus garsus, bet praleidžia kitus.

Gydytojai klausos specialistai dažnai gali atlikti papildomą testavimą naudojant klausos aparatus ar kochlearinius implantus. Tuomet matoma, kokie garsai iš kalbos banano zonos tampa pasiekiami su pagalbine priemone. Tai padeda įvertinti, kiek žodinės kalbos žmogus gali suprasti – nors galutinė klausos vertinimo išvada reikalauja keletos papildomų patikrų.

Modernesni klausos vertinimo metodai

Kitoks požiūris į dizainą audiogramoje yra „Skaičiuok taškus“ metodika, sukurta 1990-aisiais, o vėliau atnaujinta. Šiame grafike išdėliota šimtas taškų – kiekvienas jų atitinka vieną procentą kalbos supratimo. Svarbiausiuose kalbos spektro ruožuose taškai išdėstyti tankiau, mažiau svarbiose vietose – rečiau. Didžioji dalis jų taip pat yra kalbos banano ribose.

Uždėjus individualų klausos sutrikimo vaizdą ant šio „taškų žemėlapio“, belieka suskaičiuoti, kiek taškų liko virš klausos ribų. Tai padeda įvertinti, kokią dalį šnekamosios kalbos žmogus sugeba suprasti.