Seborėjinis dermatitas: simptomai, komplikacijos ir kita informacija

Seborėjinis dermatitas – tai dažna odos liga, pasireiškianti kaip paraudusios, pleiskanotos odos plotai, kurie dažniausiai susidaro tose vietose, kuriose yra daug riebalines liaukas turinčios odos, pavyzdžiui, galvos odoje, ant veido, už ausų, ant antakių ar vokų. Tokia odos uždegiminė reakcija gali pasireikšti bet kokio amžiaus žmonėms – tiek kūdikiams, tiek suaugusiesiems.

Simptomai suaugusiems

Suaugusiųjų seborėjinis dermatitas dažniausiai sukelia nuolatinius ar periodiškai pasikartojančius niežtinčius, raudonus plotus ant odos. Pasižymi geltonai ar baltai pleiskanojančiomis, kartais drėgnomis dėmėmis, kurios dažnai lokalizuojasi galvos odoje, ant veido, už ausų ar antakių srityje. Gali būti pažeidžiamos ir kitos riebios odos sritys – krūtinės viršus, nugara, pažastys ar kirkšnys.

Galvos odoje pleiskanos dažniausiai pastebimos, kai jos nukrenta ant plaukų ar pečių. Tokios pleiskanos gali atsirasti ir ant antakių. Dėl niežulio žmogus dažnai kasosi, o tai dar labiau dirgina odą ir gali sukelti antrinį tolimesnį uždegimą ar net infekciją, jei pažeidžiama odos apsauginė funkcija.

Kai kuriais atvejais, ypač pažeidus vokus, pasireiškia vokų uždegimas, o ant blakstienų gali matytis mažos, pleiskanotų žvynelių sankaupos. Šios sritys tampa jautresnės, paraudusios ar net patamsėjusios. Kartais ilgiau trunkantis kasymasis gali paveikti plaukų folikulus ir sukelti laikiną plaukų slinkimą.

Simptomai kūdikiams

Kūdikiams seborėjinis dermatitas vadinamas lopšio kepurėle. Jis pasireiškia kaip gelsvai rudos, storos, riebaluotos pleiskanotos plutos ant galvos odos, ausų ar kaklo srities. Krūtinės, veido ar odos raukšlėse taip pat gali atsirasti išbertos odos plotų.

Paprastai lopšio kepurėlė nėra niežtinti ar dirginanti ir retai sukelia diskomfortą mažyliui. Dažniausiai ši būsena savaime išnyksta per kelis mėnesius, paprastai iki kūdikiui sueina 8–12 mėnesių, todėl gydymas dažniausiai nereikalingas. Dermatito židiniai gali atsirasti ir sauskelnių zonoje ar odos raukšlėse, oda tampa riebi, gelsva, raudonuojanti ar patamsėjusi.

Kas lemia seborėjinį dermatitą?

Tikslios priežastys, dėl kurių išsivysto ši odos būklė, dar nėra žinomos, tačiau specialistai įtaria, kad simptomus gali sukelti kelių veiksnių derinys:

• Ant odos esantis Malassezia mieliagrybis: jei jo per daug, oda gali pradėti reaguoti uždegimu.
• Padidėję odos riebalų (lipidų) kiekiai.
• Hormoniniai pokyčiai, pavyzdžiui, padidėję androgenų lygiai.
• Uždegiminė reakcija į minėtus pokyčius ar mikroorganizmus.

Kai kuriems žmonėms didesnę riziką susirgti daro paveldimumas – jei šeimoje buvo pleiskanų, didesnė tikimybė susidurti su šiuo uždegimu. Priežastimi gali tapti ir padidėjęs odos riebumas, dažnas stresas, orų permainos (ypač šaltas ir sausas oras), hormoniniai svyravimai, intensyvus prakaitavimas, naudojami odą dirginantys produktai. Sunkumų gali padaryti ir odos ligos, tokios kaip aknė, žvynelinė ar rožinė.

Kaip nustatoma diagnozė?

Norint patvirtinti seborėjinio dermatito diagnozę, dažniausiai užtenka gydytojo apžiūros ir pokalbio apie simptomus. Kartais simptomai gali būti panašūs į kitų odos sutrikimų, tokių kaip žvynelinė, rožinė, kontaktinis alerginis dermatitas ar grybelinės infekcijos.

Rečiau, siekiant atskirti nuo kitų ligų, gydytojas gali pasiūlyti atlikti papildomus tyrimus: mikroskopinį odos nuograndų tyrimą (KOH testą), odos biopsiją ar kraujo tyrimus, jei yra įtarimų dėl kitų ligų.

Gydymo galimybės

Gydymo pasirinkimas priklauso nuo simptomų sunkumo ir vietos. Esant lengvam uždegimui galvos srityje, dažnai padeda specialios priemonės nuo pleiskanų – šampūnai su cinko piritionu, ketokonazolu, seleno sulfidu, salicilo rūgštimi ar deguto ekstraktu.

Kai simptomai stipresni arba paveiktos kitos odos vietos, gali būti paskirtos vietinio poveikio priešgrybelinės priemonės, silpni kortikosteroidiniai kremai ar kalcineurino inhibitoriai. Norint sumažinti uždegimą, šios priemonės dažniausiai naudojamos trumpą laiką. Sunkesniais atvejais gydytojas gali rekomenduoti stipresnių vaistų ar gydymo schemas.

Kūdikių lopšio kepurėlė dažniausiai praeina savaime, ją galima švelniai nuplauti kūdikių šampūnu ir pamirkyti minkštu šepetėliu.

Svarbu ir paprasta kasdienė priežiūra: švelnios higienos priemonės, odos nedirginimas, reguliari galvos ir kūno odos priežiūra. Norint išvengti pablogėjimo, patariama neperdažnai naudoti stiprias priemones, po fizinio krūvio nusiprausti, vengti streso, laikytis subalansuotos mitybos.

Mitybos ir gyvenimo būdo rekomendacijos

Yra duomenų, kad mityba gali turėti įtakos simptomams. Tyrimai rodo, kad riebus, perdirbtas maistas (pusgaminiai, riebūs mėsos gaminiai, gruzdintas maistas) gali paskatinti seborėjinį dermatitą, o daugiau vaisių ir nesmulkintų grūdų vartojantys žmonės patiria mažiau šios ligos paūmėjimų.

Verta atkreipti dėmesį ir į sveikus riebalus, ypač omega-3 rūgštis, kurių gausu riebioje žuvyje – jos gali padėti numalšinti uždegiminius procesus odoje.

Iš natūralesnių priemonių dažniausiai minimi žuvų taukų papildai, arbatmedžių aliejus (galima įlašinti kelis lašus į šampūną), alavijų gelis ar obuolių acto skiedinys odos priežiūrai. Visada rekomenduojama pirmiausia išbandyti mažą kiekį ant nedidelio odos ploto ir stebėti reakciją.

Galimos komplikacijos

Kūdikiams komplikacijos dėl lopšio kepurėlės labai retos. Suaugusiesiems ilgai negydant ar nuolat kasant pažeistas vietas, ima didėti tikimybė antrinėms bakterinėms ar grybelinėms infekcijoms – oda tampa paraudusi, šlapiuojanti, jautri ar skausminga.

Ilgalaikis stiprių kortikosteroidų naudojimas gali nulemti nepageidaujamus odos pakitimus, pavyzdžiui, odos plonėjimą ar kraujagyslių išsiplėtimą. Dėl to dažniausiai pirmenybė teikiama švelnesniems gydymo būdams, o stipresni vaistai vartojami trumpai ir tik prireikus.

Psichologinės pasekmės taip pat gali būti reikšmingos – pastebimi odos pakitimai ypač paaugliams ar suaugusiems kartais sukelia diskomfortą, nerimą ar menkavertiškumo jausmą.

Savarankiška pagalba ir emocinė gerovė

Kasdienis odos priežiūros režimas ir tinkamai pasirinktas gydymas padeda geriau valdyti šią odos ligą. Geriausia eksperimentuoti, kol pavyks rasti, kas tinka individualiai – tinkamas šampūnas, kremas ar odos priežiūros įpročiai. Taip pat svarbu pasirūpinti emocine savijauta – jei dėl odos bėrimų stipriai pablogėja nuotaika ar savivertė, verta nuoširdžiai pasitarti su sveikatos specialistu.

Reikia atminti, kad seborėjinis dermatitas yra labai dažnas, tad susidūrę su juo tikrai nesate vieni. Prireikus, galima kreiptis į palaikymo grupes ar kitus pagalbos šaltinius.

Kada kreiptis į gydytoją?

Kai seborėjinio dermatito simptomai nesunki arba praeina savaime, dažniausiai papildomų tyrimų ar gydymo nereikia. Vertėtų pasitarti su mediku, jei simptomai trunka ilgai, yra stiprūs arba nuolat kartojasi, jei niežulys, uždegimas ar paraudimas išlieka nepaisant tinkamos priežiūros.

Nereikėtų delsti, jei pasireiškia infekcijos požymiai: odos jautrumas, skausmingumas, drėkimas, pakilusi temperatūra ar bendra bloga savijauta. Kūdikius pas gydytoją reikėtų parodyti tuomet, jei bėrimas išplitęs, sunkiai gyja ar atsiranda infekcijos požymių.

Apibendrinimas

Seborėjinis dermatitas – tai dažna, ilgai trunkanti odos liga, sukelianti raudonus, riebaluotus pleiskanojančius židinius. Kūdikystėje ši būklė dažnai išnyksta savaime, o vyresniems vaikams ir suaugusiesiems dažnai būna lėtinė su paūmėjimais. Nors visiškai išgydyti neįmanoma, simptomus galima sėkmingai kontroliuoti tinkamai prižiūrint odą, laikantis subalansuoto gyvenimo būdo ir, jei reikia, vartojant gydytojo paskirtus vaistus ar priemones nuo pleiskanų.