Ar įmanoma prikėlti žmogų iš numirusių?

Pokalbiai apie paramedikus neretai prasideda nuo klausimo: „Ar įmanoma žmogų prikėlti iš mirusiųjų?“ Nors daugeliui atrodo, kad atsakymas aiškus, medicinos pasaulis gali nustebinti — tam tikrais atvejais grąžinti žmogų iš mirties ribos tikrai yra įmanoma.

Kaip apibrėžiama mirtis?

Žmogaus mirtis iš pirmo žvilgsnio atrodo akivaizdi, tačiau iš esmės yra dvi skirtingos būklės: klinikinė ir biologinė mirtis. Abi šios būklės reiškia, kad gyvybės ženklai nutrūko, bet šių būklių grįžtamumas visiškai skiriasi.

Klinikinė mirtis

Klinikinė mirtis įvyksta nutrūkus kvėpavimui ir sustojus širdžiai. Tiksliau sakant, tai yra širdies sustojimas, kai į smegenis ir kitus organus nutrūksta kraujo tekėjimas.

Ši būklė laikoma iš dalies grįžtama, ypač jei įvykiai rutuliojasi greitai ir imamasi gaivinimo priemonių. Manoma, kad nuo širdies sustojimo iki negrįžtamų pakitimų smegenyse praeina apie penkios–dešimt minučių. Vis dėlto smegenų ląstelės žūsta ne iš karto, šis procesas gali užtrukti valandas ar net ilgiau.

Jei žmogui suteikiama greita pagalba — atliekamas gaivinimas (CPR) ar panaudojamas defibriliatorius — yra galimybė sugrąžinti gyvybę. Sėkmės tikimybė priklauso nuo situacijos: išgyvenimo tikimybė po širdies sustojimo namuose siekia vos apie 12 proc., o ligoninėje — kiek daugiau. Nepaisant to, laiku atliekamas gaivinimas žymiai padidina šansus išgyventi.

Biologinė mirtis

Biologine mirtimi laikoma būsena, kai smegenys jau yra visam laikui praradusios funkcijas. Ši būsena yra nebegrįžtama, todėl jokia medicininė intervencija atkurti gyvybės nebegali.

Įdomu tai, kad net ir nutrūkus smegenų veiklai, organai gali būti kurį laiką palaikomi veikiančiais dirbtinai, pavyzdžiui, ventiliuojant plaučius. Tokiais atvejais širdis gali daug ilgiau plakti net ir tada, kai smegenys jau visiškai neveikia — tai leidžia išsaugoti organus donorystei.

Kai kuriais atvejais, medikai gali atpažinti aiškius negrįžtamos mirties požymius, todėl gaivinimo priemonės nebebūna taikomos.

Kiek ilgai galima būti „mirusiems“?

Atsakyti tiksliai sudėtinga. Yra žinomi atvejai, kai žmonės, pavyzdžiui, patyrusieji stiprų atšalimą, atgavo pulsą net ir po kelių valandų trukusios klinikinės mirties. Tokiais atvejais, kaip medicininė literatūra aprašo, žema temperatūra sulėtina fiziologinius procesus ir apsaugo smegenų ląsteles nuo negrįžtamos žalos.

Pavyzdžiui, Ispanijoje moteris, kuriai buvo fiksuota klinikinė mirtis net šešias valandas, po gaivinimo atgavo gyvybę. Tokios istorijos retai pasitaiko, tačiau jos primena, kad kartais „mirties langas“ gali būti ilgesnis nei įprasta.

Kaip nustatoma mirtis?

Mirties konstatuoti neužtenka tik nustoti jausti pulsą. Gydytojai vadovaujasi aiškiais kriterijais — jei nebeįmanoma atkurti kvėpavimo ir kraujotakos, arba jei visos smegenų, įskaitant smegenų kamieną, funkcijos yra negrįžtamai prarastos, paciento laikoma nebegalima sugrąžinti į gyvenimą.

Šie kriterijai užtikrina, kad svarbiausias sprendimas — ar gaivinimas gali padėti — būtų grindžiamas objektyviais požymiais, o ne spėlionėmis.

Kas yra „Lazaro fenomenas“?

Kartais pasaulį nustebina istorijos, kai žmogus, kuriam jau buvo konstatuota klinikinė mirtis, netikėtai atgauna širdies ritmą be papildomo įsikišimo. Tokios situacijos vadinamos „Lazaro sindromu“ — vardu, siejamu su biblijine istorija apie prisikėlimą.

Moksliškai šis reiškinys vadinamas vėlyvu spontanišku kraujotakos sugrįžimu. Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad šis reiškinys gali būti nustatomas gerokai rečiau, nei pasitaiko iš tikrųjų.

Išvada

Žmogaus prikėlimas po mirties priklauso nuo to, kokia mirtis konstatuojama — klinikinė ar biologinė. Klinikinė mirtis, kai širdies veikla ir kvėpavimas laikinai nutrūkę, gali būti atstatoma, jei padedama per kelias minutes. Biologinė mirtis, kai prarastas smegenų gyvybingumas, grįžtama jau nėra.