Ar kapai tikrai yra dviejų metrų gylio?

Nors posakis „palaidotas 6 pėdų po žeme“ tapo beveik sinonimu mirties faktui, tikroji kapo gylio realybė labai priklauso nuo vietinių papročių, tradicijų bei teisinių reglamentų. Tiesa ta, kad šiuolaikinėse kapinėse kapai dažniausiai būna gerokai negilesni už legendinius 6 pėdas – dažniausiai jų gylis siekia 2 ar 4 pėdas. Tad kodėl susiformavo būtent toks įsitikinimas ir kokie reikalavimai keliami laidojimo vietoms šiandien?

Kapų gylio reglamentavimas

Teisiniai reikalavimai, kiek giliai turi būti laidojami mirusieji, kiekvienoje šalyje ir net mieste gali smarkiai skirtis. Vieningų taisyklių nėra, o dažniausiai vadovaujamasi vietinėmis normomis, atsižvelgiant į klimato, dirvožemio, higienos ar papročių ypatumus.

Dabartiniuose kapinėse viengubas kapas dažniausiai iškasamas maždaug 4 pėdų gylyje. Pavyzdžiui, kai kuriose didmiesčiuose reikalaujama, kad tarp kapo paviršiaus ir karsto dangčio būtų ne mažiau kaip 3 pėdos žemės, o jeigu naudojamas betonas ar kita kapsulė – pakanka 2 pėdų. Gamtiniams, aplinkai draugiškiems laidojimams, taikomos kitos taisyklės; tuomet dažniausiai užtenka 2 pėdų žemių sluoksnio virš kūno arba net mažiau.

Kelių laidojimo gyliai

• Viengubas kapas – paprastai apie 4 pėdas gylio.
• Kapavietės su keliais karstais (dvigubo ar trigubo sluoksnio laidojimo vietos) gali siekti net 7–12 pėdų gylio, nes karstai tarsi „statomi“ vienas ant kito.

Kai kuriuose regionuose kapo gylį lemia ir tradicijos ar religija – kai kurios religinės bendruomenės reikalauja, kad kūnas būtų laidojamas bent pusės žmogaus ūgio ar didesniame gylyje.

Iš kur atsirado „6 pėdų po žeme“?

Legendinis 6 pėdų gylio reikalavimas kilo iš įvairių istorinių šaltinių, tačiau tikroji jo ištaka iki šiol lieka neaiški. Istorikai aptaria kelias pagrindines teorijas, kurios paaiškina šį mitą.

Laidotuvės maro laikais

Vienas seniausių – ir dažnai minimas – galimų šio posakio šaltinių susijęs su XVII a. maro protrūkiu. Tuomet tam tikrame mieste buvo paskelbtas įsakymas, kad visi kapai turi būti iškasti ne mažesniame kaip 6 pėdų gylyje, tikintis, kad tai apsaugos nuo ligos plitimo. Tačiau šis reikalavimas buvo laikinas ir neturėjo ilgalaikio poveikio tradicijai, o masinės laidojimo duobės – vadinamos „maro duobėmis“ – paprastai būdavo daug gilesnės, net iki 20 pėdų.

Saugumo sumetimai ir praktinė nauda

Kitos teorijos grindžiamos praktiškumu: 6 pėdų gylio kapas leido duobkasiui lengvai patekti į duobę ir pasirinkti patogų dirbimo aukštį, o kasant dar giliau reikėtų papildomų atramų, kad žemė neįgriūtų, ypač smėlio dirvoje. Tokia duobė taip pat apsaugodavo palaikus nuo gyvūnų, kurie galėtų iškasti arba užuosti lavoną, bei nuo atsitiktinių paviršiaus darbų – pavyzdžiui, žemės ūkio metu.

Kūnų vagystės ir sandarūs sprendimai

XIX a. kai kuriuose Europos kraštuose neretai pasitaikydavo kūnų vagysčių – anatominių studijų reikmėms. Siekiant sumažinti šią problemą, kapinėse būdavo naudojami masyvūs akmeniniai dangčiai, geležinės apsaugos ir net užrakinami mauzoliejai. Manoma, kad gilesnis laidojimas irgi buvo iš dalies skirtas sumažinti kūnų vagysčių riziką.

Ligos, prietarai ir papročiai

Dar viena priežastis – senieji prietarai, kad giliau palaidoti kūnai mažiau pavojingi aplinkiniams, nes taip būtų užkirstas kelias ligų plitimui. Nors šiandien žinoma, kad daugelis pavojingų ligų neplinta per kapavietę, istoriškai baimės paskatino rinktis gilesnį laidojimą.

Egzistuoja ir „nykščio taisyklė“, pagal kurią kapas turėtų būti toks gilus, kokio ūgio buvo palaidojamasis. XVII–XVIII a. vyrų vidutinis ūgis siekė apie 5,5 pėdos, tad 6 pėdos galėjo būti laikomos pakankama orientacine norma.

Ką žinome šiandien?

Paprastai šiandieninių kapų gylis priklauso nuo vietinių taisyklių, tradicijų ir praktinių apsvarstymų. Nėra visuotinio parametro, o 6 pėdos dažniausiai egzistuoja tik kaip simbolinis įvaizdis, o ne realus reikalavimas. Daugelyje vietų kapai būna seklesni, dažnai – apie 4 pėdas gylio, nebent tai – išskirtinis, kelių sluoksnių laidojimas.

Renkantis kapavietės vietą ar planuojant laidojimą, svarbiausia vadovautis vietiniais įstatymais bei pasikonsultuoti su kompetentingomis institucijomis – tik taip galima užtikrinti, kad procesas atitiks visus reikalavimus ir tradicijas.