Ar migdomieji vaistai gali prarasti veiksmingumą?

Miegas – vienas kertinių mūsų sveikatos ramsčių, tad nenuostabu, kad kova su nemiga dažnai priverčia griebtis migdomųjų. Iš pradžių, toks sprendimas atrodo puikus: pagaliau išmiegota naktis, nutraukta ilgai trukusi nemiga. Tačiau po kurio laiko šis efektas blėsta ir tenka susidurti su nusivylimu bei nerimu. Kodėl migdomieji, pradžioje gelbėję naktis, galiausiai ima nebepateisinti lūkesčių? Atsakymas slypi natūraliame organizmo pokytyje – tolerancijoje ir tachifilaksijoje. Kaip tai pasireiškia ir kokių veiksmų galima imtis?

Kodėl migdomieji laikui bėgant silpsta?

Daugelis pastebi, kad ilgiau vartojant migdomąsias tabletes, jos nebeveikia taip pat stipriai kaip anksčiau. Pradžioje vienos dozės užteko, kad užmigtumėte be rūpesčių, tačiau laikui bėgant tenka didinti kiekį ar ieškoti stipresnių vaistų. Kartais net padidinus dozę, požymių pagerėjimo nebūna – atrodo, kad vaistai tiesiog nustoja veikti. Kodėl tai atsitinka?

Tai susiję su organizmo prisitaikymu. Nuolat vartojant tą patį vaistą, kūnas ima reaguoti silpniau – šis procesas vadinamas tolerancija. Nors dažnai manoma, kad tolerancija susijusi su priklausomybe, iš tiesų ji reiškia, kad tam pačiam poveikiui reikia vis didesnių dozių dėl sumažėjusios organizmo reakcijos. Tai galima palyginti su kvapais: vos įėjus į namus jaučiate kepamos duonos aromatą, tačiau po kurio laiko jis susilpnėja, nes prie jo priprantama. Taip pat ir su migdomaisiais – ilgainiui jų poveikis slopsta.

Kas lemia tolerancijos atsiradimą?

Kiekvienas žmogaus organizmas į vaistus reaguoja skirtingai: tai gali lemti amžius, paveldimumas, individualūs fiziologiniai ypatumai ir net kiti vartojami vaistai. Ilgainiui kepenys ir inkstai prisitaiko prie nuolatinio vaistų poveikio ir ima juos skaidyti greičiau. Svarbūs pokyčiai vyksta ir smegenyse: nervų ląstelės sumažina vaisto “priėmėjus” – receptorius. Dėl šios priežasties, net jei vaistų koncentracija kraujyje išlieka ta pati, jų poveikis tampa silpnesnis.

Tolerancijos išsivystymo tempas nėra vienodas. Kai kuriems žmonėms vaistų poveikis sumažėja labai greitai – šis procesas vadinamas tachifilaksija. Kitais atvejais poveikis mažėja pamažu, vystosi ilgalaikė tolerancija.

Kuo rizikingas nuolatinis dozių didinimas?

Poreikis vis didinti dozę savaime kelia riziką. Didelės dozės, ypač kartu su alkoholiu, gali turėti pavojingų pasekmių – nuo kvėpavimo sutrikimų iki realios grėsmės gyvybei. Staigus migdomųjų nutraukimas gali paskatinti sugrįžti nemigai ar net pasireikšti vadinamasis “atoveikio efektas” – simptomai gali tapti dar stipresni nei buvo anksčiau. Dėl to žmonės linkę ilgą laiką vartoti migdomuosius, užsisuka užburtas ratas.

Kaip sumažinti tolerancijos ir tachifilaksijos riziką?

Išvengti stiprios tolerancijos ar tachifilaksijos dažniausiai galima vartojant migdomuosius tik trumpą laikotarpį – ne ilgiau nei dvi savaites. Svarbu nevartoti kelių skirtingų migdomųjų tuo pačiu metu ir jokiu būdu nemaišyti jų su alkoholiu. Visada pasitarkite su gydytoju dėl vartojimo trukmės bei dozės poreikio keitimo, informuokite apie visus kitus Jūsų naudojamus vaistus.

Kartais, kai trumpalaikė pagalba nepadeda, tenka ieškoti kitų sprendimų: palaipsniui keičiami vaistai, koreguojama dozė. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje efektyviausia gydyti nemigą ne vaistais, o nemedikamentinėmis priemonėmis. Ypač pasiteisinusi yra kognityvinė elgesio terapija, kuri neturi jokių šalutinių poveikių ir nesukelia tolerancijos. Šis būdas padeda visam laikui atsisveikinti su nemiga ir mažina poreikį naudoti migdomuosius vaistus.