Ar spiralė sukelia dubens uždegimą ir nevaisingumą?

Intrauterinių prietaisų (IUD) naudojimas dažnai kelia klausimų dėl galimos įtakos dubens uždegiminei ligai (DUL) ir vaisingumui, ypač tarp moterų, kurios dar neturėjo vaikų. Visuomenėje ilgą laiką laikytasi nuomonės, kad jaunos, netekėjusios ar dar negimdžiusios moterys dėl galimo padidėjusio lytiniu keliu plintančių infekcijų rizikos patiria didesnę DUL ar nevaisingumo riziką, jei pasirenka IUD.

IUD tyrimų duomenų pokyčiai

Praėjusio amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje atlikti tyrimai neva rodė, kad IUD žymiai padidina DUL riziką – kai kurie netgi nurodė 60% didesnę riziką. Vis dėlto vėliau paaiškėjo, kad šie tyrimai buvo netikslūs, nes neatsižvelgė į svarbius veiksnius, tokius kaip kitų kontracepcijos metodų naudojimas, praeityje patirtos infekcijos ar individualus padidėjęs pavojus susirgti DUL. Tyrimuose trūko tinkamų palyginimo grupių, o duomenų analizė buvo gana primityvi.

Laikui bėgant, atliekant išsamesnius mokslinius tyrimus, paaiškėjo, kad IUD naudojimas neturi reikšmingos įtakos DUL dažniui. Šiuolaikiniai tyrimai taiko pažangesnius statistinius metodus ir apima daugiau veiksnių, todėl jų rezultatai yra patikimesni.

IUD, dubens uždegiminė liga ir apsauga nuo infekcijų

Dubens uždegiminė liga – tai gimdos gleivinės, kiaušintakių ar kiaušidžių uždegimas, dažniausiai sukeltas chlamidiozės ar gonorėjos infekcijos. Apsauga – prezervatyvų naudojimas lytinių santykių metu – išlieka veiksmingiausias būdas apsisaugoti nuo šių infekcijų.

Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad DUL dažnis tarp IUD vartojančių moterų yra labai mažas ir atitinka DUL paplitimą tarp visų moterų. Kai kurie duomenys parodė, kad infekcijos pavojus šiek tiek didesnis, palyginti su nekontraceptuojančiomis moterimis, tačiau ši rizika siejama ne su pačiu IUD, o su galimai jau esančia bakterine infekcija įvedimo metu. Praėjus maždaug trims savaitėms po IUD įdėjimo, DUL rizika susilygina su bendru vidurkiu. Taigi, pagrindinė infekcijos priežastis yra bakterijų patekimas į gimdą IUD įvedimo metu, o ne pats kontraceptikas.

Įvairūs IUD tipai ir infekcijos rizika

Nors duomenys gali skirtis, kai kurie tyrimai pastebi, kad hormoninis IUD su levonorgestreliu gali net sumažinti DUL riziką, palyginti su variumi padengtais prietaisais. Tokia apsauga siejama su storesniu gimdos kaklelio gleivių sluoksniu ir kitais fiziologiniais pokyčiais, kurie gali apsaugoti nuo bakterijų įsiskverbimo.

IUD ir nevaisingumas: kas iš tiesų lemia riziką?

Viena iš labiausiai paplitusių moterų nevaisingumo priežasčių – pažeisti arba užsikimšę kiaušintakiai, dažnai dėl užleistos DUL. Tačiau nėra duomenų, kad IUD naudojimas tiesiogiai didintų nevaisingumo riziką, nepriklausomai nuo priežasties.

Tyrimai parodė, jog tiek anksčiau naudotas, tiek šiuo metu naudojamas IUD neturi įtakos kiaušintakių užsikimšimui. Plačios apimties tyrimai, kuriuose dalyvavo beveik du tūkstančiai moterų, lygino skirtingas nevaisingumo grupes ir nerado sąsajos tarp varinių IUD naudojimo ir didesnės kiaušintakių blokados rizikos, net jei prietaisas buvo naudojamas ilgiau arba jei moteriai buvo tekę jį išimti dėl pašalinių reakcijų.

Pastebėta ir tai, jog moterims, kurios naudojo prezervatyvus, kiaušintakių užsikimšimo rizika buvo iki dvigubai mažesnė nei nenaudojusioms jokios kontracepcijos.

Infekcijos kaip pagrindinis rizikos veiksnys

Pasaulio sveikatos organizacija patvirtino, kad didesnė IUD rizika DUL ar nevaisingumui istoriškai buvo pervertinta dėl metodologinių klaidų ankstesniuose tyrimuose. Šiuo metu pripažįstama, kad IUD nesukelia nevaisingumo, jei moteris yra stabiliuose, monogamiškuose santykiuose. Tuo tarpu pagrindinė kiaušintakių užsikimšimo ir susijusio nevaisingumo priežastis išlieka negydytos lytiniu keliu plintančios infekcijos, ypač chlamidiozė. Tai reiškia, jog nevaisingumas po IUD įdėjimo greičiausiai susijęs ne su priemone, o su anksčiau negydyta infekcija.

Kaip sumažinti infekcijų riziką prieš IUD įdėjimą?

Moterims, kurios dar negimdė, bet priklauso padidintos lytiniu keliu plintančių infekcijų rizikos grupei (pavyzdžiui, iki 25 metų amžiaus arba turinčioms daugiau nei vieną lytinį partnerį), svarbu atlikti tyrimą dėl infekcijų tuo pačiu metu, kai planuojama IUD įdėti. Jei tyrimas tam tikrą infekciją patvirtina, gydymas pradedamas nedelsiant, tačiau IUD išimti paprastai nereikia, jei nėra simptomų.

Specialistai rekomenduoja, kad moterys su padidėjusia infekcijų rizika, tačiau gavusios veiksmingą gydymą, galėtų ir toliau saugiai naudoti IUD. Vis dėlto tais atvejais, kai moteris turi ypač didelę individualią kontakto su chlamidijų ar gonorėjos sukėlėjais tikimybę, šio kontracepcijos metodo naudojimo nauda gali būti mažesnė už riziką. Tyrimai rodo, jog net jeigu bakterinė infekcija, pavyzdžiui, chlamidiozė ar gonorėja, yra nenustatyta IUD įdėjimo metu, DUL išsivystymo tikimybė išlieka nedidelė – nuo 0 iki 5 %, palyginti su 0–2 % moterims be infekcijos.

• Moterims su netipinėmis makšties išskyromis ar patvirtinta infekcija gydymas turėtų būti atliekamas iki prietaiso įdėjimo.
• Tiems, kurie buvo gydyti nuo chlamidijų ar gonorėjos, rekomenduojama atlikti pakartotinį tyrimą per tris–šešis mėnesius iki IUD įdėjimo.