Diskoidinė raudonoji vilkligė dažniausiai pažeidžia odą

Diskoidinė ir sisteminė raudonoji vilkligė iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti panašios, tačiau iš tiesų jos labai skiriasi savo simptomais, eiga ir poveikiu organizmui. Šiame straipsnyje aptarsime pagrindinius skirtumus tarp šių ligų, jų priežastis, diagnostiką bei gydymo galimybes.

Diskoidinės ir sisteminės vilkligės skirtumai

Vilkligė – tai autoimuninė liga, tačiau ji gali pasireikšti labai įvairiai. Diskoidinė raudonoji vilkligė (DRV) pažeidžia daugiausiai odą ir retai pereina į kitų organų pažeidimą. Priešingai, sisteminė raudonoji vilkligė (SRV) yra pati dažniausia vilkligės forma ir gali apimti bet kurią kūno vietą – nuo sąnarių iki inkstų ar vidaus organų.

Esant diskoidinei vilkligei, uždegiminės žaizdelės dažniausiai atsiranda ant veido, ausų, galvos plaukuotosios dalies. Pažeistos vietos gali būti pleiskanotos, linkusios į žaizdų susidarymą, o užsitęsusi liga gali palikti ryškias randas. Kartais, dėl randėjimo ant galvos, plaukų ataugimas tampa neįmanomas.

Kodėl išsivysto diskoidinė vilkligė?

Manoma, kad ligos vystymuisi didelės įtakos turi paveldimumas ir genetika. Riziką dar labiau padidina stipri saulės šviesa, tam tikri aplinkos veiksniai ir hormonų pokyčiai. Moksliniai tyrimai rodo, kad moterys serga šia liga apie tris kartus dažniau nei vyrai. Jeigu šeimoje jau buvo šios ligos atvejų, rizika susirgti taip pat išauga.

Kaip atskirti diskoidinę vilkligę nuo sisteminės?

Vilkligės ligos sudaro tam tikrą spektrą – diskoidinė vilkligė yra lengvesnė šio spektro forma, o sisteminė reiškia sudėtingesnį organizmo pažeidimą. Net ir esant SRV, dažnai pirmieji simptomai pasireiškia oda: ant veido, ypač per nosį ir skruostus, gali atsirasti vadinamoji „drugelio“ forma – raudonas bėrimas, taip pat gali būti kitų fotojautrių bėrimų po buvimo saulėje.

Diskoidinės vilkligės atvejais vidaus organų pažeidimai pasitaiko labai retai. Tik nedidi dalis pacientų (apie 1–5 proc.) vėliau suserga ir sistemine forma, todėl svarbu periodiškai tikrintis pas gydytoją, kad būtų sekti ligos pokyčiai.

Ligų diagnostika ir gydymo taktika

Diagnozės nustatymui pirmiausia atliekami kraujo tyrimai – taip galima įsitikinti, ar nėra sisteminės infekcijos požymių. Jei įtariama tik odos forma, dažniausiai pasirenkama paimti odos biopsiją. Laiku pradėjus gydyti diskoidinę vilkligę, odos pažeidimai gali visiškai išnykti. Tačiau uždelstais atvejais randai gali išlikti visam gyvenimui.

Gydymo galimybės

• Diskoidinės vilkligės gydymui dažniausiai skiriami vietiniai gliukokortikosteroidai – pavyzdžiui, kortizono tepalai.
• Jei jų nepakanka, gali būti naudojami kalcineurino inhibitoriai – tokie kaip pimekrolimuzo kremas ar takrolimuzo tepalas.
• Kai pažeidimų yra daug arba jie labai uždegiminiai, gydytojas gali suleisti kortizono tiesiai į židinį.
• Jei išorinės priemonės neveiksmingos arba ligos židinių yra per daug, gali būti skiriami geriami vaistai nuo maliarijos: hidroksichlorochinas, chlorochinas ar kvinakrinas. Norint saugiai vartoti šiuos vaistus, būtinos reguliarūs akių patikrinimai.
• Ypatingai retais atvejais, kai visi kiti gydymo būdai nepadeda, gydytojai gali skirti stipresnius vaistus, tokius kaip metotreksatas, acitretinas, izotretinoinas, mikofenolato mofetilis ar dapsonas.

Kaip apsisaugoti kasdienybėje?

Žmonėms, sergantiems diskoidine vilklige, ypatingai svarbu vengti tiesioginių saulės spindulių. Būtina dėvėti plačiabryles kepures, drabužius ilgomis rankovėmis, naudoti plataus spektro apsauginį kremą su SPF 30 ar daugiau. Be to, rekomenduojama nerūkyti – rūkymas siejamas su didesne ligos rizika ir sunkesne eiga.