Dupuytreno kontraktūros gydymo rizikos: 5 pagrindiniai pavojai

Dupuytreno kontraktūra yra būklė, kai delne ir pirštuose ima formuotis standūs, gniaužiantys audiniai. Nors tikslios priežastys iki šiol nėra aiškios, žinoma, kad tam tikrą vaidmenį turi paveldimumas. Taip pat daro įtaką gyvenimo būdas, kasdienė veikla ir kai kurios kitos sveikatos problemos.

Kaip vystosi Dupuytreno kontraktūra

Kai delne ima storėti fascija – plonas jungiamojo audinio sluoksnis – pirštai pamažu traukiasi žemyn, link delno. Tai gerokai apsunkina įprastus veiksmus, ypač kai liga pažengia. Dėl šių sunkumų daugelis kenčiančiųjų ima ieškoti būdų, kaip pagerinti rankos funkciją, tačiau kiekvienas gydymas gali turėti savų rizikų.

Kokie gydymo komplikacijos dažniausiai pasitaiko?

Atkryčiai

Bene neišvengiama, kad po gydymo laikui bėgant kontraktūra gali atsinaujinti. Mat pats gydymas pašalina simptomus – pirštų susitraukimą, bet ne pačią ligos esmę. Todėl net ir po operacijos ar kitų procedūrų laikui bėgant simptomai vėl grįžta.

Pasikartojimo terminas priklauso nuo pasirinkto gydymo būdo. Pavyzdžiui, po adatinės aponeurotomijos pasikartojimas pasireiškia maždaug pusei žmonių per trejus metus, tuo metu po chirurginės operacijos – apie pusė atvejų per penkerius metus. Tiksliai numatyti, kada ir kaip stipriai liga grįš, beveik neįmanoma.

Mokslininkai vis dar ieško galimybių veikti ligą iš pagrindų. Viena iš tyrinėjamų naujovių – ankstyvosios stadijos gydymas spinduline terapija, kuri galbūt ateityje galėtų padėti išvengti negrįžtamų pokyčių rankoje. Visgi, tam dar reikia daugiau įrodymų.

Nervų pažeidimai

Viena rimčiausių komplikacijų – nervų sužalojimai. Kadangi susidarę audiniai dažnai apsiveja pirštų nervus ar juos stumteli į neįprastas vietas, bet kokios invazinės procedūros metu iškyla sužalojimo pavojus. Jei nervai pažeidžiami, pirštuose gali atsirasti tirpimas ar dilgčiojimas, kuris kai kuriais atvejais nebeatsistato.

Nuo pasirinkto gydymo tipo šios komplikacijos rizika stipriai nesikeičia. Svarbiausia – patyręs gydytojas, kuris puikiai išmano pasirinktą metodą. Pavyzdžiui, chirurgui, dažnai atliekančiam tą pačią procedūrą, nervų pažeidimo rizika bus mažesnė net ir atliekant adatinę procedūrą.

Skausmas

Po gydymo kai kuriems žmonėms atsiranda skausmas. Nors pati Dupuytreno kontraktūra retai sukelia aštrų skausmą, iki penktadalio pacientų po gydymo gali patirti stiprų diskomfortą.

Delne ir pirštuose nervų itin daug, todėl nenuostabu, kad pasveikimo laikotarpiu gali atsirasti nemalonių pojūčių. Daugeliui skausmas su laiku praeina, tačiau yra žmonių, kuomet išsivysto ilgai trunkantis ar net lėtinį skausmą lemiantis sindromas.

Dažniausiai gydymo suteikiamas skausmas sumažėja reabilitacijos metu, ypač padedant ergoterapeutui ar plaštakos terapijos specialistui. Toks specialistas išmano, kaip atstatyti rankos judrumą ir funkciją, todėl verta pasinaudoti jo žiniomis, jei sunku sugrįžti į įprastą ritmą.

Odos pažeidimai

Įtrūkimai ir net plyšimai odoje po gydymo – dažnas reiškinys, netikėtai dažnas daugeliui pacientų. Kai pirštai ilgą laiką būna susitraukę, oda per sąnarius irgi tampa kietesnė bei praranda elastingumą.

Paleidus susitraukusią fasciją, oda gali plyšti. Atliekant chirurginį gydymą kartais prireikia ir odos persodinimo, kad tinkamai sugydytų žaizdos. Po injekcijų ar adatos procedūrų taip pat gali atsiverti odos skylutės, kurios ne tik sukelia skausmą, bet ir gali uždegti. Dėl odos įtampos pasiekiami gydymo rezultatai kartais būna riboti.

Randų susidarymas

Bet kokios invazinės procedūros neišvengiamai palieka randų. Paprastesni metodai paprastai palieka mažiau rando audinio, tačiau sudėtingesni gydymo būdai, kaip chirurgija, dažnai suformuoja storesnius randus. Tai gali riboti tolimesnes gydymo galimybes, jei ligos simptomai atsinaujintų.

Pats Dupuytreno kontraktūros vystymosi procesas labai primena natūralaus rando formavimąsi po oda. Toks procesas yra viena iš priežasčių, kodėl kai kurie specialistai pataria gydyti ligą atsargiai – kartais po gydymo situacija gali būti ne ką geresnė ar net sudėtingesnė. Paprastesnės procedūros, pavyzdžiui, adatinė aponeurotomija ar fermentų injekcijos, dažnai pasirenkamos kaip alternatyva, siekiant sumažinti rando susidarymo riziką.