Duralinio maišo plyšimai stuburo operacijos metu

Stuburo operacijos metu gali įvykti netyčinis duralinis plyšimas – tai viena iš galimų šių intervencijų komplikacijų. Toks plyšimas susiformuoja, kai chirurginio įrankio pažeidžiama plona membrana, dengianti nugaros smegenis. Daugeliu atvejų šie pažeidimai sėkmingai užsiūnami ir sugyja, tačiau retais atvejais pasekmės gali būti rimtesnės – pasireiškia smegenų skysčio pratekėjimas, nervų pažeidimai ar net infekcijos.

Kaip gali įvykti duralinio maišelio pažeidimas

Stuburo operacijų metu dura – plonas audinio sluoksnis, kuris saugo nugaros smegenis – gali būti pažeidžiama dėl įvairių priežasčių. Ji išsidėsčiusi tarp stuburo slankstelių ir nugaros smegenų, užtikrindama svarbią apsauginę funkciją.

Nors kartais chirurgai tyčia atveria durą tam tikrų procedūrų metu, dažniau susiduriama su vadinamuoju atsitiktiniu plyšimu. Tai gali nutikti tiek atliekant stuburo slankstelių operacijas, tiek nugaros smegenų intervencijas.

Kokios operacijos rizikingos

• Mažesnę duralinių plyšimų riziką dažniausiai kelia disko operacijos ar pavienės dekompresijos procedūros.
• Didesnę tikimybę plyšimui turi pakartotinės (revizinės) stuburo operacijos, išplėstinės stuburo stabilizavimo procedūros, kelių lygių dekompresijos, ypač gydant stuburo kanalo stenozę ar atliekant sinovinių cistų šalinimą.

Tyrimai rodo, kad duraliniai plyšimai dažniausiai pasireiškia apatinėje juosmens dalyje, ypač ties penktu juosmens ir pirmu kryžkaulio slanksteliu (L5/S1). Be to, jeigu šalinama tik dalis sinovinės cistos, plyšimo rizika būna mažesnė nei visiškai pašalinant darinį.

Rizikos veiksniai ir jų valdymas

Ankstesnės stuburo deformacijos, kai kurios lėtinės ligos ar įpročiai, pavyzdžiui, rūkymas, steroidų vartojimas ar diabetas, padidina duralinio plyšimo tikimybę. Taip pat rizika gali išaugti sergant stuburo kanalo stenoze, spondilolisteze, kifozės ar skoliozės atvejais.

Kartais mažiau invazinės stuburo operacijos laikomos saugesnėmis dėl mažesnės duralinių pažeidimų rizikos, nors taip būna ne visada.

Vis dėlto, net ir patyrusiam chirurgui bei atliekant kruopščiai suplanuotą procedūrą, visiškai išvengti šios komplikacijos neįmanoma – apsauginė membrana labai gležna. Todėl kiekvienos stuburo operacijos metu galimas toks pažeidimas.

Kiek dažnai pasitaiko duraliniai plyšimai

Netikėti duralinių maišelių plyšimai nėra itin reti. Tyrimų duomenimis, jų dažnumas labai kinta priklausomai nuo operacijos tipo ir metodo.

Pavyzdžiui, atlikus didelio masto tyrimą, iš 5 476 pacientų, kuriems operuota vieno lygio juosmens disko išvarža, duralinis plyšimas nustatytas 192 atvejais (apie 2,8%). Kai kituose tyrimuose buvo analizuojama skirtingų rūšių operacijų rizika, skaičiai svyravo nuo 0 iki 8,6%, o daugiausia duralinių plyšimų fiksuota po sinovinių cistų šalinimo ar dvišalių dekompresijų, naudojant vienašališką priėjimą.

Galimi požymiai ir gydymas

Vienas dažniausių duralinio plyšimo padarinių – smegenų skysčio (CSF) pratekėjimas. Kartais šis skystis gali ištekėti per operacinę žaizdą (matomas skaidrus skystis), tačiau dažniau lieka giliai prie stuburo ir iš išorės to nepastebėsite.

Plyšimo požymiai gali būti galvos skausmai, kurie paaštrėja stovint ir susilpnėja atsigulus. Taip pat galimi pykinimas, vėmimas, svaigulys ar matymo pokyčiai.

Negydomas smegenų skysčio nutekėjimas gali tapti pavojingas, tačiau dažniausiai duraliniai plyšimai atpažįstami ir sutvarkomi dar operacijos metu, o jei ne – pastebimi ankstyvuoju pooperaciniu laikotarpiu stebint paciento būklę.

Paprastai gydymas apima lovos režimą, galimas kraujo lopas (procedūra, kai skystį sulaiko nuosavas kraujas), o jei pratekėjimas nepraeina savaime – atliekamas chirurginis membranos atstatymas.