HLA-DQ2: pagrindinis celiakijos genas

Celiakija – tai paveldima liga, kurios išsivystymui būtini tam tikri genai. Vienas svarbiausių iš jų yra HLA-DQ2; šis genas dažniausiai siejamas su polinkiu į celiakiją. Taip pat svarbus ir HLA-DQ8 genas.

Celiakijos genetika

Nors visi žmonės turi HLA-DQ genų, jų rūšys ir deriniai skiriasi. Kiekvienas žmogus paveldi po vieną HLA-DQ geną iš abiejų tėvų. Nemaža dalis populiacijos turi tokias HLA-DQ formų variacijas: HLA-DQ2, HLA-DQ8, HLA-DQ1, HLA-DQ7 ar HLA-DQ9. Vis dėlto, būtent HLA-DQ2 ir HLA-DQ8 variantai labiausiai susiję su didesniu celiakijos pavojumi.

Kai kurie žmonės paveldi vieną variantą HLA-DQ2 geno – tai vadinama heterozigotiniu variantu. Jei paveldimi du HLA-DQ2 variantai, žmogus laikomas homozigotiniu. Yra ir tokių, kurie neturi nei vieno šio geno varianto.

Kokie HLA-DQ2 variantai susiję su didžiausia rizika?

Tarp HLA-DQ2 galo rūšių viena dominuoja – HLA-DQ2.5, laikoma didžiausią pavojų sukeliančiu variantu. Didžiuosiuose regionuose apie 13% populiacijos turi būtent šią geno versiją. Tačiau net ir kiti HLA-DQ2 variantai taip pat didina polinkį sirgti celiakija.

Kiek rizikinga turėti celiakijai būdingą geną?

Nors celiakija išsivysto tik esant atitinkamiems genams, rizikos laipsnis daug priklauso nuo to, kuriuos variantus žmogus paveldėjęs. Didžiausią tikimybę susirgti turi tie, kurie turi po dvi HLA-DQ2 geno kopijas – tokių asmenų ligos pavojus yra apie 31 kartą didesnis nei bendros populiacijos. Viena geno kopija polinkį didina apie 10 kartų, o jei kartu turimas ir HLA-DQ8 genas – rizika didėja dar labiau.

• Du HLA-DQ2 genai: aukščiausias pavojus, padidėja rizika sunkioms komplikacijoms ar vėžiui.
• Vienas HLA-DQ2 genas: didesnė celiakijos tikimybė, bet mažesnė nei dviem kopijomis.
• HLA-DQ2 ir HLA-DQ8 derinys: rizika vidutinė, vis tiek gerokai viršija bendros populiacijos lygį.

Celiakija – ne tik genetika

Nors HLA-DQ2 ar HLA-DQ8 genų buvimas yra būtina sąlyga, šių genų turėjimas dar nereiškia, kad būtinai susirgsite celiakija. Daugiau nei trečdalis populiacijos turi šiuos genus, tačiau tik maždaug 1% žmonių iš tiesų suserga šia liga.

Manoma, kad šiai būklei išsivystyti įtakos turi ir kiti, dar iki galo neišaiškinti genetiniai aspektai. Mokslininkai taip pat pabrėžia tam tikrus aplinkos veiksnius, kurie gali lemti ligos išsivystymą tiems, kurie yra genetiškai linkę: gimimas pavasarį ar vasarą, cezario pjūvio istorija, ar daugybė virškinamojo trakto infekcijų ankstyvoje vaikystėje. Kaip šie veiksniai ir genų variantai tarpusavyje sąveikauja, dar nėra pilnai išaiškinta.