Įgimta pėdos deformacija: tipai, simptomai ir gydymas

Kojų raina – tai medikų apibūdinamas įgimtas vaikų pėdos sutrikimas, kuris dažniausiai pasireiškia ką tik gimusiems kūdikiams. Pastebėjus netaisyklingos formos ar padėties pėdą, tėvams svarbiausia suprasti rizikos veiksnius, vaiko sveikatos perspektyvas ir galimas gydymo išeitis.

Pagrindiniai rizikos veiksniai

Kojų rainą dažniausiai lemia ne vienas, o kelių veiksnių kombinacija. Nepaisant to, išskiriamos kelios grupės, kurių atžvilgiu rizika yra gerokai didesnė:

• Lytis. Du trečdaliai sergančiųjų yra berniukai – ši anomalija dažnesnė vyrams nei moterims.
• Paveldimumas. Jei šeimoje – ar tarp tėvų, ar tarp brolių ir seserų – būta rainos atvejų, tikimybė ja susirgti vaikui padvigubėja.
• Nėščiosios gyvensenos įpročiai. Vaisiaus kontaktas su tabaku arba nelegaliomis medžiagomis nėštumo metu žymiai padidina pėdos rainos riziką.
• Gimimo metu nustatytos kitos būklės. Kartais raina pasireiškia kartu su kitais iškart po gimimo nustatomais sutrikimais, pavyzdžiui, esant įgimtam stuburo skeltumui.
• Neužtikrintas vaisiaus apsauginio skysčio kiekis. Jei nėštumo metu moters gimdoje sumažėja vandenų kiekis, išauga rizika kūdikiui gimti su pėdos raina.

Kojų rainos požymiai kūdikiams

Kojų rainą dažniausiai galima įžvelgti vos kūdikiui gimus. Štai keletas pagrindinių požymių:

• Kojos pėda išlenkta žemyn arba pirštai nukrypę vidun.
• Pėda atrodo pasukta į šoną ar net apversta.
• Pažeista pėda būna mažesnė (kartais pusės centimetro skirtumas, palyginus su kita pėda).
• Raumenys blauzdos srityje (pažeistoje kojoje) būna prasčiau išsivystę.
• Pažeista pėda juda ribotai – judesio amplitudė sumažėjusi.

Dažniausiai gydytojas gali iškart nustatyti rainą pažvelgęs į naujagimio pėdą. Retais atvejais diagnozė gali būti numanoma ir iš vėlyvo nėštumo ultragarso tyrimo.

Praktiniai gydymo žingsniai

Kuo anksčiau pradedamas gydymas, tuo didesnė tikimybė vaikui augti be judėjimo problemų ateityje. Dažniausiai taikomos dvi pagrindinės korekcijos kryptys – imobilizavimas gipsu arba chirurginė intervencija.

Gydymas gipsuojant

Naujagimių sausgyslės ir sąnariai – ypač lankstūs, todėl šiuo laikotarpiu gydytojai pėdą atsargiai pakreipia į teisingą padėtį ir uždeda gipsą. Po savaitės gipsas nuimamas, pėda toliau švelniai ištempiama, pakreipiama dar labiau ir naujai užgipsuojama. Kartojant šią procedūrą kelis kartus per kelias savaites ar mėnesius, pasiekiamas laipsniškas pėdos tiesinimas. Šis metodas vadinamas Ponseti metodu.

Kai gydymas gipsu būna sėkmingas, vaikas turi dar kurį laiką avėti specialius batukus arba ortopedines įtvaras, kad pėda negrįžtų į pradinę padėtį. Vieniems vaikams prireikia sąlyginai trumpos tokios profilaktikos, kitiems ją būtina tęsti keletą metų.

Chirurginis gydymas

Jei pėdą koreguoti gipsu nepavyksta dėl per trumpų sausgyslių ar standžių audinių, gydytojas gali pasiūlyti operaciją. Dažniausiai ji atliekama kūdikiams iki vienerių metų. Per vieną procedūrą navikinė pėda pakreipiama į normalią padėtį, prailginamos sausgyslės arba atliekami kiti reikalingi veiksmai.

Po operacijos nestandartinės pėdos padėtis fiksuojama gipsu, o vėliau – specialiais batukais arba įtvaru, kad pėda išlaikytų tinkamą formą. Toks režimas taikomas maždaug metus.

Ką svarbu žinoti apie ateitį

Kojų raina – gana dažnas įgimtas pėdos sutrikimas. Tinkamas gydymas užtikrina galimybę vaikui augti ir vystytis be judėjimo apribojimų. Negydoma raina savaime neišnyksta, todėl labai svarbu nedelsiant kreiptis į specialistus – ankstyva intervencija padeda išvengti nuolatinių problemų.