Kaip amžius didina vaistų šalutinio poveikio riziką

Su amžiumi mūsų organizmas neišvengiamai keičiasi, o tai tiesiogiai veikia, kaip vaistai yra įsisavinami ir panaudojami. Didėjantis jautrumas vaistams, dažnesnės sąveikos tarp skirtingų vaistų ir stipresni šalutiniai poveikiai tampa kasdienybe daugeliui vyresnio amžiaus žmonių.

Kaip keičiasi vaistų vartojimas senstant

Dauguma vyresnių žmonių susiduria su keliomis lėtinėmis ligomis, tokiomis kaip padidėjęs kraujospūdis, cukrinis diabetas, širdies ir kraujagyslių ligos, artritas, plaučių negalavimai ar depresija. Dažnai šioms ligoms gydyti skiriami keli skirtingi vaistai, todėl natūraliai padidėja rizika, kad jie pradės sąveikauti tarpusavyje ar kels daugiau šalutinių reakcijų.

Kelių vaistų vartojimo iššūkiai

• Dažnas vaistų derinimas: Pavyzdžiui, žmonėms, kurių sveikata pažeista dėl kelių diagnozių, gali būti paskiriami vaistai nuo cukrinio diabeto, aukšto kraujospūdžio, cholesterolio ir antidepresantai. Kiekvienas iš jų turi savitus galimus šalutinius poveikius, kurie, susidedami, didina bendrą nepageidaujamų reakcijų riziką.
• Sąveika su kitomis medžiagomis: Kuo daugiau vaistų vienu metu vartojama, tuo didesnė tikimybė, kad jie „susikirs“ ne tik tarpusavyje, bet ir su maistu ar alkoholiu. Dažnas kelių receptinių vaistų vartojimas (vadinamas polifarmacija) susijęs su rimtesniais padariniais sveikatai.
• Sunkumai laikytis grafiko: Kai kurie preparatai turi būti geriami tam tikru metu – prieš valgį, po jo, ar prieš miegą. Kuo sudėtingesnė dienotvarkė, tuo lengviau suklysti: užmiršti išgerti vaistus reikiamu metu, išgerti dvigubą dozę arba pavartoti netinkamą produktą, kuris sumažina vaisto pasisavinimą ar sustiprina poveikį.

Natūralūs organizmo pokyčiai ir jų įtaka vaistams

Bet kuriam vaistui reikia nukeliauti ilgą kelią: būti įsisavintam žarnyne, patekti į kraują, būti metabolizuotam dažniausiai kepenyse ar inkstuose ir tada pašalintam iš organizmo. Senėjimo procesas šiuos etapus veikia įvairiais būdais, todėl vaisto efektas organizme gali stiprėti arba silpnėti.

Kūno riebalų kiekio didėjimas

Senstant, raumenų masė mažėja, o riebalų kiekis organizme – auga, net jei svorio priaugama nedaug. Vaistai, kurie kaupiasi riebaluose, ilgiau užsibūna organizme ir jų poveikis gali užsitęsti net po to, kai jų vartojimas baigtas.

Kūno skysčių sumažėjimas

Dėl sumažėjusios raumenų masės mažėja ir vandens kiekis organizme. Kadangi vandenyje tirpūs vaistai veiksmingai pasklinda tik esant pakankamam skysčių lygiui, jų koncentracija gali padidėti, o poveikis stiprėti virš įprastų ribų.

Lėtesnė virškinamojo trakto veikla

Mažėjantis skrandžio ir žarnyno judrumas gali sulėtinti, kaip greitai ir kiek vaistų patenka į kraują. Taip pat su amžiumi sumažėja rūgšties kiekis skrandyje, todėl kai kurie medikamentai pasisavinami lėčiau ar silpniau, o jų veikimas gali būti mažiau numatomas.

Kepenų darbo pokyčiai

Metams bėgant, kepenys dažnai sumažėja, prastėja kraujotaka ir mažėja fermentų, kurie skaido vaistus, aktyvumas. Dėl to vaistų likučiai kaupiasi kepenyse, padidėja toksinių reakcijų tikimybė ir galima organų pažaida.

Inkstų filtravimo sumažėjimas

Nuo maždaug 40 metų amžiaus inkstų veikla kiekvienais metais silpnėja vidutiniškai apie 1%, sumažėja filtracija, kraujotaka ir gebėjimas šalinti vaistų likučius. Todėl vaistai ilgiau užsilaiko organizme ir sukelia stipresnius nepageidaujamus veiksnius.

Atminties pokyčiai

Dažnesni užmaršumo epizodai, didėjanti demencijos ar Alzheimerio ligos rizika reiškia, kad senstant vis sunkiau prisiminti vartoti vaistus ar laikytis gydytojų nurodymų. Tai svarbu tvarkant sudėtingas vaistų vartojimo schemas.

Silpstantys rega ir klausa

Vyresniame amžiuje regos sutrikimai, tokie kaip diabetinė retinopatija, glaukoma ar katarakta, apsunkina receptų bei vaistų pakuočių užrašų įskaitymą. Klausos sumažėjimas taip pat gali trukdyti gerai suprasti gydytojų ar vaistininkų rekomendacijas.

Sunkėjantis smulkiosios motorikos valdymas

Fiziniai negalavimai, tokie kaip artritas, judėjimo sutrikimai ar rankų drebulys, gali apsunkinti tablečių paėmimą, buteliukų atidarymą ar kitų vaistinių priemonių – inhaliatorių, lašų, injekcinių insulino sistemų – naudojimą.

Nors natūralūs organizmo pokyčiai neišvengiami, žinojimas apie jų poveikį padeda saugiau ir veiksmingiau vartoti vaistus, o kartu – išvengti galimų nenumatytų situacijų.