Kaip diagnozuojama transplantato prieš šeimininką liga (TPŠL)

Persodintoji kraujo kamieninių ląstelių ar kaulų čiulpų transplantacijos komplikacija – persodinto prieš šeimininką liga (angl. Graft-versus-Host Disease, GvHD) – iškyla tuomet, kai donoro imuninės ląstelės ima pulti recipientų audinius. Ši būklė gali išsivystyti tiek ankstyvoje, tiek vėlesnėje po transplantacijos stadijoje: ūminė GvHD dažniausiai pasireiškia per pirmąsias 100 dienų, o lėtinė – po šio laikotarpio.

Kaip atpažinti GvHD simptomus

Nors nėra jokių savikontrolės testų, įtarti šią ligą svarbu kuo greičiau, nes laiku nepradėjus gydymo gali kilti rimtų organų pažeidimų ir didelis pavojus sveikatai.

Ūminė GvHD dažniausiai prasideda staigiai – šviesiai raudona, paburkusia bėrimu delnuose, padais, veide, ausyse ar pečiuose. Vėliau prie odos pokyčių gali prisidėti virškinamojo trakto ar kepenų veiklos sutrikimų požymiai.

Lėtinė GvHD taip pat pasireiškia deginančiu, kartais pūslelėmis ar pleiskanojimu sudirgusiu odos bėrimu minėtose kūno vietose, tačiau požymiai būna ryškesni ir išplitę. Progresuojant lėtinei formai, prisideda kitų organų – akių, plaučių, sąnarių, raumenų, nervų sistemos, burnos ar lytinių organų – pažeidimai.

• Odos bėrimas (makulopapulinis, o kartais pūslelėmis ar pleiskanojimu)
• Žalias, vandeningas viduriavimas
• Pilvo skausmai, spazmai, pūtimas
• Kraujas išmatose
• Skausmas ar sausumas burnoje, pakitęs skonis
• Padidėjusi kepenys
• Lėtinis nuovargis
• Tamsus šlapimas, šviesios išmatos
• Odos spalvos pokyčiai, sukietėjimas (scleroderma tipo apraiškos)
• Pykinimas, vėmimas
• Rijimo sutrikimai, svorio kritimas, burnos gleivinės pažeidimai
• Gelsva oda (gelta), akių sausumas, neryškus matymas
• Sąnarių, raumenų skausmas ir sustingimas
• Dilgčiojimas, stiprūs jutimo sutrikimai

Simptomai kiekvienam žmogui gali būti skirtingi: kartais ūminė ir lėtinė GvHD einasi greta, pasitaiko ir netipinių variantų. Todėl, pastebėjus bet kokį neįprastą simptomą po transplantacijos, vertėtų nedelsti ir kreiptis į gydytoją.

Diagnostikos eiga ir kriterijai

GvHD diagnozė reikalauja kompleksinio vertinimo, nes šios ligos požymiai gali būti panašūs į kitas būkles, tokias kaip vaistų šalutinis poveikis, infekcijos ar ankstesni organų pažeidimai. Nepaisant to, kai kuriuos požymius galima laikyti būdingais ir aiškiai rodančiais GvHD, ypač jei jie išryškėja per pirmąsias kelias savaites ar mėnesius po transplantacijos.

Siekdamas tikslumo, gydytojas remiasi oficialiais diagnostiniais požymiais. Paprastai diagnozei nustatyti užtenka charakteringų klinikinių požymių ir vieno patvirtinamojo tyrimo, atspindinčio GvHD sukeltus audinių pakitimus konkrečiame organe. Kai kuriais atvejais, jei simptomai akivaizdžiai būdingi, papildomi tyrimai nebūtini.

Fizinis ištyrimas

Gydytojai vertina bėrimus, pilvo skausmus, kepenų funkcijos pokyčius, akių ar burnos gleivinės pažeidimus. Jeigu šie požymiai pasireiškia laiku ir turi būdingas formas, jų gali pakakti diagnozei.

Visgi, jei simptomai nėra tokie aiškūs ar būdingi, reikalingi papildomi tyrimai – jie padeda patikslinti diagnozę ir įvertinti organų pažeidimo laipsnį.

Laboratoriniai ir instrumentiniai tyrimai

• Biopsija – odos, kepenų, žarnynų ar plaučių audinių biopsijos leidžia aptikti ląstelių pažeidimus, ląstelių žūtį, uždegimines reakcijas su būdingais imuninės sistemos ląstelių infiltratais.
• Kraujas – padidėjęs bilirubinas, kepenų fermentai (ALP, GGT), specifiniai baltymai (pvz., elafinas ar REG3alpha), kurie padeda patvirtinti ūminės GvHD lokalizaciją.
• Endoskopinis ištyrimas – leidžia apžiūrėti žarnyną ar kitus organus, ieškant uždegiminių, opinių pakitimų ar kraujavimo šaltinių.
• Vaizdiniai tyrimai (KT, MRT) – taikomi žarnyno pasikeitimams, sienelių pastorėjimui ar sąstingiui įvertinti.

Neretai šie tyrimai naudojami ir GvHD sunkumo (“grįdingumo”) įvertinimui.

Ligos atskyrimo nuo kitų būklių svarba

Kadangi daug GvHD simptomų pasitaiko ir esant kitoms ligoms, gydytojas turi atmesti kitas galimas priežastis – infekcijas (bakterijų, virusų, grybelių sukelti uždegimai), vaistų toksozę, autoimunines ligas ar transplantacijos komplikacijas.

• Bakterinė ir virusinė gastroenteritas
• Radiacijos ar chemoterapijos šalutinis poveikis
• Antibiotikų ar kitų vaistų toksinis poveikis kepenims
• Autoimuniniai sindromai (pvz., Sjøgreno liga, mišri jungiamojo audinio liga)
• Sisteminės infekcijos, sclerodermija, Stevens-Johnson sindromas
• Virusinis bėrimas, vėjaraupiai ar kitų virusų sukelti pažeidimai

GvHD sunkumo įvertinimas

Siekdami tiksliai apibrėžti organų pažeidimo lygmenį ir parinkti efektyviausią gydymo strategiją, gydytojai naudoja kelias GvHD grįdingumo skales. Svarbiausios iš jų vertina odos, žarnyno ir kepenų funkcijos pažeidimų sunkumą, apimtį ir laboratorinių tyrimų rodiklius.

• Pagal Seattle Glucksberg sistemą, GvHD įvertinama nuo 0 iki 4 balų (sunkumo skalė): žemesni balai liudija lengvesnius atvejus, aukštesni – sunkesnius, komplikuotus atvejus su blogesne prognoze.
• Tarptautinis kaulų čiulpų transplantacijos registras (IBMTR) skirsto simptomų derinius į keturias klases (A-D), kur D žymi pavojingiausią būseną.
• Lėtinės GvHD atveju vertinama devynių organų sistemų būklė, kiekvienai suteikiamas balas nuo 0 (jokių simptomų) iki 3 (sunkūs simptomai). Pagal bendrą balą liga skirstoma į lengvą, vidutinio sunkumo ir sunkią.

Nustačius GvHD sunkumo laipsnį, sudaromas gydymo planas, parenkama efektyviausia terapija ir vertinama tolesnė prognozė.