Kaip gydomas transplantato prieš šeimininką ligos (GvHD) sindromas

Persodintas kaulų čiulpų ar kamieninių ląstelių transplantatas kartais sukelia sudėtingą reakciją – vadinamą transplantato prieš šeimininką liga. Ši būklė išsivysto tada, kai donoro ląstelės pradeda atakuoti recipientą, klaidingai suvokusios jo audinius kaip svetimus. Dažniausiai taikoma gydymo kryptis – imuninės sistemos slopinimas tam tikrais vaistais.

Kas yra transplantato prieš šeimininką liga

Ši liga pasireiškia po donorinių kaulų čiulpų ar kamieninių ląstelių persodinimo. Jos metu donoro imuninės ląstelės priimančiojo organizme inicijuoja nenormalią atakomąją reakciją, kuri gali pažeisti odą, žarnyną, kepenis ir kitus organus. Kuriems organams paveikti, priklauso ir tai, kokia gydymo forma bus taikoma – vaistai gali būti vartojami per burną, leidžiami į veną ar užtepami ant odos.

Kasdieniniai įpročiai ir simptomų kontrolė

Nors nėra naminių būdų, galinčių išgydyti transplantato prieš šeimininką ligą, kasdienės priežiūros ir gyvenimo būdo pokyčiai gali padėti geriau valdyti jos simptomus. Ši komplikacija dažnai pasireiškia daugiau nei pusei visų recipientų po donorinių transplantacijų. Dažniausiai pažeidžiama oda ir virškinimo traktas tiek ūmios (pirmosios 100 dienų po transplantacijos), tiek lėtinės (praėjus daugiau nei 100 dienų) formos atvejais.

Odos priežiūra esant ligai

Lėtinės formos metu oda dažnai tampa sausa, pleiskanoja, gali sustandėti ar prarasti elastingumą. Simptomams lengvinti rekomenduojama gausiai drėkinti odą kremu ar losjonu, turinčiu daug emolientų. Drėkintuvą geriausia naudoti tiesiai po maudynių, taip pat bet kada, kai oda pasidaro sausa ar niežti. Tokia priežiūra gali stabdyti ligos plitimą ir sumažinti folikulų uždegimo riziką.

Mityba ir žarnyno simptomų kontrolė

Tiek ūmus, tiek lėtinis ligos variantas gali sukelti viduriavimą, pilvo skausmą ir svorio kritimą. Esant stipriam viduriavimui, gydytojai dažnai rekomenduoja pereiti prie kelių etapų dietos. Iš pradžių patariama rinktis lengvai virškinamus produktus, kaip bananai, ryžiai, obuolių tyre ir skrudinta duona, vengiant riebalų, ląstelienos, pieno bei rūgščių produktų. Pagerėjus būklei, į racioną įtraukiama daugiau baltymų ir vertingų papildų, kad būtų išvengta mitybos nepakankamumo ir atstatytas svoris.

Burnos priežiūra ir sveikata

Lėtinė ligos forma dažnai sukelia burnos gleivinės, dantenų ir seilių liaukų uždegimą. Dėl to pasireiškia burnos sausumas ar net sunkūs burnos ertmės susirgimai, pvz., dantenų uždegimas. Tokiems simptomams suvaldyti labai svarbi kasdienė burnos higiena: kruopštus dantų valymas, dantų siūlas ir bent du kartus per metus atliekamas profesionalus burnos valymas pas gydytoją odontologą.

Rekomenduojama rinktis dantų pastas be natrio laurilsulfato ir naudoti alkoholinio skonio neturinčius, be alkoholio burnos skalavimo skysčius. Reikėtų vengti aštrių, rūgščių, šiurkščių ar per karštų bei per šaltų produktų, kad palengvėtų burnos skausmas. Nustatyta, jog rūkantiesiems, persirgusiems transplantato prieš šeimininką liga, burnos vėžio rizika išauga daug kartų, todėl rūkymo atsisakymas yra itin svarbus.

Nereceptiniai simptomų palengvinimo būdai

Simptomus galima papildomai sušvelninti ir kai kuriomis nereceptinėmis priemonėmis. Štai kelios dažniausios:

• Dirbtinės ašaros – padeda sušvelninti sausų akių sindromą, kuris dažnas lėtinės ligos formos atveju. Geriausia rinktis priemones be konservantų.
• Nereceptiniai antihistamininiai preparatai – mažina odos niežėjimą, ypač jei šis trikdo miegą.
• Benzokaino geliai ar tepalai – gali laikinai numalšinti burnos skausmą, pavyzdžiui, jei dėl ligos sunku valgyti.
• Silpni hidrokortizono kremai – naudojami nedideliems odos išbėrimams ar niežuliui malšinti, tačiau jie tinka tik trumpam laikui.

Vis dėlto šios priemonės pagrinde skirtos simptomams valdyti ir negydo pačios ligos priežasties – imuninės sistemos reakcijos.

Pagrindinės gydymo kryptys

Gydytojai transplantato prieš šeimininką ligą pirmiausia valdo imuninei sistemai slopinti skirtais vaistais. Medikamentų pasirinkimas bei dozavimas priklauso nuo to, kurie organai pažeisti ir kokio sunkumo yra būklė.

Kortikosteroidai

Pagrindinis gydymo akcentas – kortikosteroidai, kurie stipriai slopina imuninę sistemą ir mažina uždegimą. Šie vaistai gali būti naudojami tiek išoriškai, tiek sistemiškai, priklausomai nuo ligos sunkumo ir stadijos.

Lengviems atvejams pakanka tepalų ar kremų, tačiau jei pažeidimai didesni ar paveikti vidaus organai, skiriami geriami arba leidžiamieji steroidai. Dažniausiai naudojami vaistai yra prednizolonas ir metilprednizolonas. Dozė gali labai skirtis priklausomai nuo simptomų – nuo 1 iki 10 mg vienam kūno svorio kilogramui per dieną. Normalizavus simptomus, dozė pamažu mažinama, kad būtų išvengta sunkesnių ilgalaikių šalutinių padarinių, tokių kaip kaulų retėjimas, regėjimo problemos, diabetas ar padidėjusi infekcijų rizika.

Net išoriškai naudojamus steroidus tenka nuosekliai mažinti, kad neatsirastų odos plonėjimas ar spalvos pokyčiai. Organizmas laikui bėgant gali tapti vis mažiau jautrus steroidams, todėl kartais prireikia kitų imunosupresinių vaistų.

Kiti imunosupresantai

Be kortikosteroidų, ligai gydyti ir jos prevencijai taikomi ir kiti vaistai – tokie kaip metotreksatas, ciklosporinas ar takrolimuzas. Kiekvienas jų turi savitą veikimą ir taikomas pagal individualią situaciją, o vaistų deriniai gali keistis priklausomai nuo įstaigos ar gydytojo sprendimo.

Procedūros ir chirurginis gydymas

Jei liga sunki arba atsirado konkretūs organų pažeidimai, kartais reikia taikyti specializuotas procedūras ar net operacijas. Viena iš tokių procedūrų – ekstrakorporinė fotoforezė. Jos metu iš paciento kraujo išskiriamos baltosios kraujo ląstelės, apšviečiamos ultravioletiniais spinduliais, o vėliau grąžinamos į kūną. Šis metodas gali ženkliai sumažinti odos, kepenų ir virškinamojo trakto simptomus.

Gydant odą, gali būti taikoma ir fototerapija – ultravioletinių spindulių šviesos terapija. Kartais ji derinama su preparatais, sustiprinančiais šviesos poveikį, pavyzdžiui, psoralenu (vadinama PUVA terapija). Tyrimai rodo, kad tam tikrais atvejais ši metodika padeda pasiekti ilgalaikę remisiją.

Lėtinės ligos atvejai, kurie sukelia rimtus organų pažeidimus, gali būti gydomi operacijomis – pavyzdžiui, žarnų rezekcija dėl sunkios obstrukcijos ar perforacijos, ragenos keitimas pažeidus akį. Gali būti taikoma operacija ir norint atstatyti plyšio funkciją esant stipriam sausų akių sindromui, o moterims – makšties formos atstatymo procedūros, jei dėl lėtinės ligos makštis susiaurėja ir atsiranda skausmingumas lytinių santykių metu.

Prireikus, chirurginis arba intervencinis gydymas gali būti taikomas ir vystantis kitų organų bei audinių (stuburo, širdies, sąnarių, tulžies latakų) komplikacijoms. Visais atvejais gydymas parenkamas individualiai atsižvelgiant į nusilpusią organizmo būklę.