Kodėl per nerimą norisi keisti kūno padėtį

Ar pastebite, kad jaučiant nerimą kyla noras pastoviai keisti kūno padėtį: sėdėti, stotis, vaikščioti, linguoti ar net trinti rankas? Tai įprastas reiškinys, tačiau daugelis žmonių nežino, kodėl kūnas reaguoja būtent taip. Kaip mūsų psichika susijusi su judesiu? Ką apie šią sąsają sako moksliniai tyrimai ir ar verta nerimauti dėl įkyraus poreikio keisti padėtį? Šiame straipsnyje išsamiai paaiškinsime, kodėl per nerimą norisi keisti kūno pozą, kokias fiziologines ir psichologines funkcijas tai atlieka, bei kokių strategijų galima imtis siekiant labiau suprasti ir suvaldyti šį pojūtį.

Kas yra nerimas ir kaip jis veikia organizmą?

Nerimo biologija

Nerimas – tai natūrali žmogaus emocinė būsena, nuo kurios priklauso mūsų gebėjimas reaguoti į pavojų. Jį gali išprovokuoti stresinės situacijos, neaiškios grėsmės ar net nuolatinis rūpestis ateitimi. Nerimui įsibėgėjus, mūsų organizme įsijungia taip vadinama „kovok arba bėk“ (angl. fight-or-flight) reakcija. Tai evoliuciškai susiformavęs atsakymas į galimą pavojų, kurio metu hormonai – adrenalinas, kortizolis – suaktyvina nervų sistemą, didina širdies ritmą, kraujospūdį, atpalaiduoja energijos atsargas.

Fizinės nerimo apraiškos

Dėl šių pokyčių daugelis žmonių patiria įvairius fizinius simptomus: širdies plakimą, prakaitavimą, raumenų įtampą, virškinimo sutrikimus. Neatsitiktinai, būtent didėjant raumenų įtampai, atsiranda poreikis judėti: keisti kūno padėtį, vaikščioti pirmyn atgal, spausti ar minkyti delnus, sėdėti ant kėdės krašto ar nuolat krapštyti drabužių kraštelius.

Kodėl nerimo metu norisi judėti?

Smegenų ir nervų sistemos dalyvavimas

Kai jaučiame nerimą, mūsų smegenyse suaktyvėja amygdala – emocijas apdorojanti sritis, kuri siunčia signalus visam kūnui pasiruošti veiksmui. Šis procesas automatiškai įjungia simpatinę nervų sistemą, dėl ko raumenys tampa įtempti ir tarsi „pasirengę šuoliui“. Užsisenėjusios evoliucinės reakcijos siūlo judėti – šitaip protėviai sprukdavo nuo pavojaus arba kovodavo už išlikimą.

Be to, judesys padeda „perdeginti“ stresą – judant sunaudojamos perteklinės streso hormonų atsargos, organizmas ima jaustis ramesnis. Todėl nesąmoningai norime keltis, linguoti, eiti ar keisti pozą – taip mūsų kūnas ieško iškrovos susikaupusiam įtampai.

Psichologinės priežastys

Judėjimas nerimo metu yra ir tam tikra savireguliacijos forma. Net jeigu pavojus objektyviai neegzistuoja, kūnas bando „nuraminti“ save per fizinį aktyvumą. Pasąmoningai jaučiame, kad veiksmas – nors ir simbolinis, pavyzdžiui, sėdėjimo pozicijos keitimas ar pirštų maigymas – padeda sumažinti įtampą, išblaškyti slogių minčių srautą arba nukreipti dėmesį nuo nepageidaujamų pojūčių.

Tai taip pat gali būti savitas būdas atgauti kontrolės jausmą, kai mintys atrodo nevaldytos, o kūnas – sustabarėjęs. Maži, pasikartojantys judesiai leidžia patirti, kad bent dalį savo būklės vis dar galime valdyti.

Dažniausios kūno pozos ir judesiai per nerimą

• Sėdėjimo pozos keitimas nuo liekno sėdėjimo ant kėdės krašto iki gilaus atlošimo
• Neramus kojų judinimas (dviejų kulnų trankymas, kojų kryžiavimas)
• Vaikščiojimas pirmyn-atgal, taip vadinamas „nervingas pasivaikščiojimas“
• Pirštų trinimas, rankų maigymas, daiktų krapštymas
• Nuolatinis kaklo ar pečių trynimas, galvos pasukiojimas ieškant patogesnės padėties

Šie judesiai dažnai vadinami „nervingais“, tačiau medicinos požiūriu jie yra natūrali, instinktyvi reakcija į emocinę įtampą. Kai kuriais atvejais jie tampa įpročiu ar net „saugumo ritualu“.

Ar poreikis judėti yra pavojingas?

Kūno signalų klausymasis

Daugeliu atvejų, noras judėti nerimo metu nėra pavojingas. Tai – natūralus organizmo būdas tvarkytis su streso hormonais ir savireguliuoti emocinę būseną. Jei nerimo metu padedate sau judėdami arba keisdami pozą ir tai netrukdo kasdieniam gyvenimui, ypatingos grėsmės nėra.

Kada verta pasitarti su gydytoju?

Vis dėlto, nuolatinis ir nekontroliuojamas judėjimo poreikis, lydimas stipraus nerimo, gali signalizuoti apie gilesnius psichikos sutrikimus, pavyzdžiui, generalizuotą nerimo sutrikimą ar obsesinį-kompulsinį sutrikimą. Jei negalite susikoncentruoti, darbo ar mokslų kokybė prastėja, atsiranda nuolatinis diskomfortas ar kiti fiziniai/psichologiniai simptomai – verta kreiptis į šeimos gydytoją ar psichologą. Kartais už tokių simptomų slypi ir somatinės ligos, neurologinės problemos ar vitaminų trūkumas.

Patarimai: kaip suvaldyti nerimo sukeliamą judrumą

• Sąmoningas kvėpavimas: gilaus kvėpavimo pratimai mažina simpatinės nervų sistemos aktyvumą, lėtina širdies plakimą, padeda nusiraminti.
• Tempimo ar raumenų įtampos pratimai: progresyvi raumenų relaksacija efektyviai sumažina fizinį nerimą.
• Sąmoningumo (mindfulness) praktikos: atkreipkite dėmesį į pojūčius kūne, nesmerkite savo norų keisti padėtį – tiesiog pastebėkite ir priimkite juos.
• Fizinis aktyvumas: reguliari mankšta ar pasivaikščiojimai padeda „utilizuoti“ stresą natūraliai, sumažina susikaupusį nerimo lygį.
• Rašymas ar pokalbis: iškalbėkite ar užrašykite, kas kelia įtampą. Tai gali būti veiksmingas būdas išspręsti problemas, kurių judesys negali išspręsti.

Dažniausi mitai apie nerimo judesius

• Mitas: „Pastovus padėties keitimas reiškia, kad esu silpnas ar nemoku valdyti emocijų.“
  Tiesa: Tai natūrali neurobiologinė reakcija, būdinga visiems žmonėms.
• Mitas: „Tokie požymiai būtinai rodo rimtą ligą.“
  Tiesa: Vien padėties keitimas nerimo metu nėra ligos požymis, nebent sutrikdo jūsų kasdienybę ar tampa nekontroliuojamas.

Išvada: kūnas kalba, svarbu jį suprasti

Norint keisti kūno padėtį nerimo metu reiškia, kad jūsų organizmas natūraliai ieško būdų susidoroti su emocine įtampa. Tai įprasta fiziologinė ir psichologinė reakcija, atspindinti gilias mūsų prigimties šaknis. Svarbiausia – stebėti savo kūno siunčiamus signalus ir, jei tai netrikdo kasdienybės, priimti juos kaip natūralios adaptacijos ženklą. Sveikas požiūris į savo kūną ir simple praktikos, tokios kaip kvėpavimas ar dėmesingumo lavinimas, gali padėti nuraminti tiek protą, tiek kūną. Jei visgi pastebite, kad nerimo ar judesių kiekis trukdo gyventi pilnavertį gyvenimą – nesivaržykite kreiptis pagalbos pas sveikatos specialistą.