Kodėl po nemalonių diskusijų norisi atsiremti į sieną

Ar pastebėjote, kad po įtemptos diskusijos ar konfliktinių pokalbių jums kyla noras atsiremti į sieną, trumpam užsimerkti ar net įsitaisyti kampe? Toks elgesys dažnas, tačiau retai nagrinėjamas. Kodėl mūsų kūnas reaguoja būtent taip? Kokie psichologiniai ar fiziologiniai procesai slypi už šio impulsyvaus noro? Šiame straipsnyje aptarsime, kokios priežastys lemia tokį žmogaus elgesį, kokių realių naudų gali turėti trumpas fizinis kontaktas su siena, ir pasiūlysime praktinius patarimus, kaip sveikai reaguoti į emocinį krūvį.

Streso fiziologija: kas vyksta kūne konflikto metu?

Adrenalino šuolis ir „kovok arba bėk“ reakcija

Kai susiduriame su nemalonia diskusija ar konfliktu, mūsų nervų sistema aktyvuoja vadinamąją „kovok arba bėk“ (angl. fight-or-flight) reakciją. Tai natūrali organizmo apsauga, kurios metu į kraują išskiriamas adrenalinas. Jis didina širdies ritmą, paruošia raumenis veiksmui, pakelia kraujospūdį. Ši fiziologinė būsena padeda apsisaugoti nuo realių pavojų, tačiau šiuolaikinėse situacijose (pavyzdžiui, žodiniame konflikte) fizinis pavojus neegzistuoja, todėl ši energija lieka neišnaudota.

Būtinybė reguliuoti emocijas kūnu

Kai diskusija sukelia stiprų stresą, kyla poreikis nukreipti šią energiją kažkur kitur. Kūnas natūraliai ieško būdų, kaip ją paskirstyti ir nuraminti centrinę nervų sistemą. Atsirėmimas į sieną, grindis ar kitą stabilų objektą gali tapti pasąmoningu bandymu „įžeminti“ emocijas, sumažinti įtampą ir atkurti saugumo jausmą.

Kodėl norisi atsiremti būtent į sieną?

Fizinio stabilumo ir „įžeminimo“ pojūtis

Siena – griežtas, nejudantis objektas. Kai žmogus jaučiasi emociškai nestabilus ar sutrikęs, noras atsiremti į siena gali būti intuityvus būdas atgauti stabilumo pojūtį. Tai primena vaikystės patirtis – kai užklumpa stresą ar baimė, natūralu glaustis prie kažko tvirto, ieškoti trumpos atramos. Psichologai šį reiškinį vadina saviįžeminimu (angl. grounding), kuris padeda atkurti kontrolės jausmą ir sugrįžti į dabarties akimirką.

Sensomotorinė savireguliacija

Sunkaus emocinio krūvio metu natūraliai norima pajusti kūno ribas – tai viena iš bazinių žmogaus sensorinių savybių. Atsiremdami į sieną, suteikiame savo kūnui aiškias ribas: jaučiame spaudimą, stabilumą, aiškų kontūrą. Tokiu būdu smegenims lengviau rasti pusiausvyrą tarp „vidinio chaoso“ (emocinės audros) ir „išorinio pasaulio“ (sienos, kaip pastovaus objekto), o tai sumažina įtampą ir padeda greičiau nusiraminti.

Psichologinės priežastys: gynybos ir saugumo poreikis

Savęs apsauga nuo aplinkos

Konflikto metu kyla ne tik fiziologinis, bet ir psichologinis nesaugumo jausmas. Atsirėmimas į sieną ar atitraukimasis į kampą veikia kaip instinktyvūs gynybiniai mechanizmai. Tai savarankiškas būdas apsisaugoti, atmatuoti atstumą nuo galimo „priešo“ (net jei tai tik emocinis priešiškumas).

Emocinio perdirbimo etapas

Po įtemptų diskusijų žmonės dažnai ilgisi vienatvės ir minimalios išorinės stimuliacijos. Atsiremdami į sieną galime leisti sau per trumpą laiką apdoroti patirtus jausmus: pyktį, gėdą, baimę ar nerimą. Tai tarsi „perėjimo“ erdvė prieš sugrįžtant į aktyvią veiklą ar bendraujant toliau.

Ką sako mokslas: sensorinės intervencijos nauda

Sensorinė stimuliacija ir nervų sistemos raminimas

Naujausi tyrimai rodo, kad fizinis kontaktas su stabiliu, tvirtu objektu (pvz., sieną ar grindimis) gali padėti jautresnių nervų sistemų žmonėms reguliuoti emocijas. Specialistai, dirbantys su vaikais ar suaugusiais, turinčiais padidintą sensorinį jautrumą (pvz., autizmu), dažnai naudoja „įžeminimo“ technikas – tvirtą apkabinimą, spaudimą, atsirėmimą. Tai padeda sumažinti streso hormono kortizolio lygį, pagerina širdies ritmą ir bendrai mažina nerimą.

Kognityviniai pratimai ir „atnaujinimas“

Psichologai rekomenduoja atsiremti ar trumpam prisiliesti prie stabilių objektų ne tik emocinio perkaitimo metu, bet ir kaip savikontrolės priemonę. Tokia praktika padeda sugrįžti prie logiško mąstymo ir sumažinti spontaniškas, impulsyvias reakcijas.

Mitai ir faktai apie „atsirkimą į sieną“

• Mitas: Tai silpnumo požymis.
  Faktas: Iš tiesų, tai natūralus, instinktyvus savireguliacijos būdas. Jis leidžia žmogui prasmingai susidoroti su stipriomis emocijomis ir apsisaugoti nuo tolimesnio streso.
• Mitas: Tokio elgesio reikia vengti, nes jis rodo prastą savikontrolę.
  Faktas: Priešingai – emocijų paleidimas per fizinę atramą leidžia kuo greičiau ir efektyviau atkurti vidinę pusiausvyrą.
• Mitas: Tai tik vaikų reakcija.
  Faktas: Deja, suaugusiųjų organizmas reaguoja panašiai – žmogaus prigimtiniai būdai ieškoti saugumo ir „įžeminti“ save susiklosčius stresinėms situacijoms išlieka visą gyvenimą.

Praktiniai patarimai: kaip efektyviai nusiraminti po nemalonių diskusijų

• Aktyviai „įžeminkitės“: Jei jaučiate poreikį atsiremti į sieną – padarykite tai sąmoningai. Stipriai įspauskite delnus į sieną, kelias sekundes giliau pakvėpuokite ir pajuskite, kaip kūnas nurimsta.
• Prisijunkite prie pojūčių: Pajuskite, kaip jūsų pėdos liečia žemę, kaip rankos ar nugarą remia siena. Tai padeda sutelkti dėmesį į čia ir dabar.
• Trumpam atsitraukite: Suteikite sau galimybę trumpam pabūti vienumoje, jei to reikia. Nedelskite sugrįžti prie diskusijos ar veiklos, kai pajusite, kad esate tam pasiruošę.
• Praktikuokite gilų kvėpavimą: Kelis kartus lėtai ir giliai įkvėpkite bei iškvėpkite. Tai padeda sumažinti streso hormonų lygį ir nuraminti nervų sistemą.

Kada verta ieškoti papildomos pagalbos?

Jei beveik kiekviena nemaloni diskusija ar konfliktas sukelia stiprų poreikį atsiriboti nuo aplinkos ar nesugebi grįžti į įprastą būseną, tai gali signalizuoti apie didesnį streso ar nerimo lygį. Tokiais atvejais verta pasikonsultuoti su psichologu ar psichoterapeutu, kuris padės išmokti pažangesnių emocijų valdymo technikų ir pasidalins individualiais patarimais jūsų specifinei situacijai.

Apibendrinimas

Poreikis atsiremti į sieną ar kitaip įsitaisyti po nemalonių diskusijų kyla dėl natūralių kūno ir psichikos gynybos mechanizmų. Tai nėra silpnumo požymis, o veikiau būdas atkurti saugumo pojūtį, fiziškai „įžeminti“ save, subalansuoti emocijas. Sąmoningai naudojant sensomotorines praktikas, gilų kvėpavimą ir trumpą atsitraukimą, galima greičiau sugrįžti į vidinę pusiausvyrą, išmokti valdyti stiprius jausmus ir išlaikyti sveikus santykius tiek su savimi, tiek su kitais.