Kodėl sunku pakelti akis bendraujant su autoritetais

Akys – pagrindinis mūsų bendravimo įrankis. Tačiau daugeliui žmonių, ypač susidūrus su autoritetais ar vyresnio statuso asmenimis, žvilgsnio kontaktas kelia įtampą. Kodėl taip sunku pakelti akis ir ramiai žiūrėti į mokytoją, vadovą ar gydytoją? Šis klausimas aktualus ne tik droviems žmonėms – jis susijęs su mūsų biologija, psichologija ir netgi socialinėmis normomis.

Fiziniai ir psichologiniai aspektai

Natūralus streso atsakas

Bendraudami su autoritetu daugelis patiria vadinamąjį streso atsaką. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad socialinio vertinimo baimė (angl. social-evaluative threat) suaktyvina simpatinę nervų sistemą: padažnėja širdies plakimas, prakaitavimas, atsiranda vidinis nerimas. Stiprus žvilgsnio kontaktas aktyvina migdolą – smegenų sritį, atsakingą už grėsmės atpažinimą.

Kita vertus, nutraukdami akių kontaktą įgauname laiko „atvėsti“, apgalvoti žodžius ar lovinčių povyzą, nes ilgalaikis žvilgsnis gali būti suvokiamas kaip iššūkis arba agresijos ženklas. Tai ypač svarbu tais atvejais, kai statusų skirtumai dideli arba situacija atrodo įtempta.

Baimes ir žemos savivertės vaidmuo

Akių kontakto vengimą dažnai lemia nepasitikėjimas savimi. Harvard Medical School specialistų teigimu, mažesnė savivertė ar baimė būti kritikuojamam tiesiogiai veikia kūno kalbą – norima tarsi „susitraukti“, nesirodyti, nedominuoti pokalbyje. Prasta savivertė kartais kyla iš ankstyvų vaikystės patirčių, kai žvilgsnis buvo siejamas su griežta kontrole ar priekaištais.

Socialinių įgūdžių stoka ar autizmo spektro ypatumai

Itin didelių sunkumų bendraujant akis į akį patiria žmonės, turintys socialinio nerimo sutrikimų ar autizmo spektro bruožų. Jiems akių kontaktas gali sukelti neproporcingai stiprų diskomfortą, net somatinius simptomus (prakaitavimą, skrandžio skausmus). Tyrimai rodo, jog treniruodami žvilgsnį ir reguliariai praktikuodami kontaktą, dauguma žmonių gali išmokti geriau valdyti vidinę įtampą.

Kultūriniai ir socialiniai veiksniai

Skirtingos kasdienio bendravimo normos

Ne visose kultūrose akių kontaktas laikomas pagarba. Kai kuriose Rytų šalyse žiūrėti vyresniajam tiesiai į akis laikoma šiurkštumu arba iššūkiu. Vakaruose, priešingai – žvilgsnio vengimas gali būti suprantamas kaip neryžtingumo, nepasitikėjimo ar net nenuoširdumo ženklas. Tad jei žmogus išaugo aplinkoje ar šeimoje, kur akių kontaktas nebuvo skatinamas, jis natūraliai gali jo vengti ir bendraudamas su autoritetais.

Hierarchijos ir galios dinamika

Psichologijoje pastebima, kad kuo didesnis atotrūkis tarp bendraujančiųjų statuso, tuo didesnė tikimybė, jog žemesnio statuso žmogus vengs akių kontakto. Tai pasireiškia darbo pokalbiuose, kariuomenėje ar net klasėje. Tokie refleksai susiformavo dar priešistoriniais laikais, kai tiesus žvilgsnis galėjo būti suvokiamas kaip dominavimo siekis ar net agresijos pradžia.

Pasekmės ir mitų paneigimas

Nemažina pagarbos ar profesionalumo

Gajus mitas, kad tik nuolat žiūrint į akis galima parodyti didžiausią pagarbą ar profesionalumą. Tiesa, natūraliam pokalbiui užtenka palaikyti žvilgsnio kontaktą apie 40-70% laiko, kitaip jis atrodo nenatūraliai įtemptas. Svarbiau – bendras dėmesingumas ir atvira kūno kalba.

Ką rodo ilgas akių kontaktas?

Perspaustas žiūrėjimas į akis dažnai kelia nepasitenkinimą ne tik pačiam bendraujančiajam, bet ir aplinkiniams. Žmonės, kurie nekliūvamai ir natūraliai „skaito“ kito žmogaus akis, dažniau užmezga ryšį, todėl nėra būtina siekti nuolatinio intensyvaus žvilgsnio.

Kaip lavinti žvilgsnio kontaktą

Praktiniai patarimai kasdienai

• Pirmiausia – trumpi žvilgsniai: Jei sunku iš karto žiūrėti į akis, pradėkite nuo kelių sekundžių užlaikymo – pavyzdžiui, per pasisveikinimą ar diskusijos pradžią.
• Žiūrėkite į veido zoną: Žvilgsnis į antakius, nosies tiltelį ar kaktą nesukels tokio diskomforto, tačiau žmogus jaus jūsų dėmesį.
• Neužsidarykite savyje: Jei nuolat save spausite „būtinai pažiūrėti į akis“, gali kilti priešingas efektas – didesnis nerimas ir nenatūralumas.
• Praktikuokite su artimaisiais: Pasitikėjimą galite treniruoti žiūrėdami į artimo žmogaus akis atviresnių pokalbių metu.
• Atsipalaiduokite: Prieš svarbų pokalbį atlikite kelis kvėpavimo pratimus, kad sumažintumėte įtampą.

Kada verta susirūpinti?

Jei akių kontakto vengimas trukdo darbui, mokslui ar kasdieniam bendravimui, sukelia stiprų nerimą, verta kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą. Socialinio nerimo sutrikimas yra gydomas metodais, kurie padeda palaipsniui didinti pasitikėjimą savimi ir įgyti socialinių įgūdžių. Dažniausiai taikoma pažintinė elgesio terapija arba grupinės terapijos užsiėmimai.

Išvada

Akis pakelti bendraujant su autoritetais sunku dėl daugelio priežasčių – nuo biologinės smegenų reakcijos iki socialinių normų ir asmeninių patirčių. Svarbu prisiminti, kad žvilgsnio kontaktas nėra viskas lemianti taisyklė, o tik viena iš bendravimo dalių. Kiekvienas žmogus gali „išmokti žiūrėti į akis“ savitu tempu, pasitelkiant praktinius metodus ir suprantant, kad kartu su natūralia kūno kalba visada išreiškiamas ir abipusis pagarbos ženklas.