Kodėl vieni žmonės blogai toleruoja karštį – ką tai sako apie jų nervų sistemą

Vasara dažnam asocijuojasi su saulėtais orais ir maloniu laisvalaikiu lauke. Tačiau kai kuriems žmonėms didelis karštis tampa ne tik nemaloniu, bet ir sveikatai pavojingu reiškiniu. Kartais net ir esant saikingai temperatūrai, jie jaučia nuovargį, perkaista, gali kamuoti galvos skausmas, širdies plakimas ar net silpnumo priepuoliai. Kodėl vieni žmonės karšto oro toleruoja prasčiau nei kiti? Šis fenomenas glaudžiai susijęs su žmogaus nervų sistema, jos reguliavimo ypatumais ir kai kuriais sveikatos aspektais.

Kaip organizmas reguliuoja kūno temperatūrą?

Žmogaus organizmui itin svarbu išlaikyti optimalią kūno temperatūrą – apie 36,6 °C. Nervų sistema čia atlieka pagrindinį vaidmenį. Hipotalamas, esantis smegenyse, veikia tarsi „vidinis termostatas“ – jis nuolatos analizuoja kūno ir aplinkos signalus bei reguliuoja prakaitavimą, kraujagyslių išsiplėtimą ar susitraukimą, kvėpavimą. Jei šio reguliavimo mechanizmas sutrinka, žmogus karštį pakelia prasčiau ir susiduria su diskomfortu ar net rizikingomis būklėmis.

Prakaitavimas – natūrali vėsinimo sistema

Kai temperatūra pakyla, pagrindinis organizmo atsakas – intensyvesnis prakaitavimas: taip garuodamas prakaitas nuo odos paviršiaus „atvėsina“ kūną. Tačiau, jeigu dėl įvairių priežasčių prakaituojate nepakankamai (arba per intensyviai net praradus daug skysčių), kūno termoreguliacija gali būti neefektyvi. Šiuos procesus valdo autonominė nervų sistema – ji reaguoja į kiekvieną temperatūros pokytį.

Kraujo apytaka ir nervų sistema

Kitas svarbus kūno vėsinimo būdas – kraujagyslių išsiplėtimas, ypač odos paviršiuje. Kai nervų sistema pastebi, kad kūnas kaista, ji duoda signalą smulkioms kraujagyslėms, jog šios išsiplėstų ir šiluma efektyviau išsiskirtų į aplinką. Jeigu nervų signalai dėl kokių nors priežasčių perduodami prastai, atsiranda šilumos kaupimasis organizme, todėl karštis jaučiamas stipriau.

Kodėl kai kurie žmonės jautresni karščiui?

Skirtingų žmonių karščio tolerancija iš tiesų labai skiriasi. Tie, kuriems ji prastesnė, dažniausiai susiduria su tam tikrais nervų sistemos ypatumais ar fiziologinėmis sąlygomis, turinčiomis įtakos visai termoreguliacijai.

Autonominės nervų sistemos ypatumai

Autonominė nervų sistema reguliuoja daugumą nevalingų procesų organizme, tarp jų – ir prakaitavimą, širdies ritmą, kvėpavimą, virškinimą. Ši sistema susideda iš dviejų dalių: simpatinės ir parasimpatinės. Simpatinė dalis aktyvuojasi karštyje, skatindama prakaitavimą, odos kraujotaką. Parasimpatinė – atsakinga už „ramybės režimą“ ir atstatomąsias funkcijas. Kai autonominės nervų sistemos pusiausvyra sutrikusi (pvz., dėl streso, lėtinių ligų, genetinių ypatumų), karščio tolerancija blogėja.

Paveldimumas ir genetika

Genetiniai faktoriai lemia, kiek gausus yra prakaito liaukų tinklas, kaip greitai jos reaguoja į temperatūros pokyčius, net – kokia rabdomasis nervų tinklo jautrumas. Pavyzdžiui, kai kuriems žmonėms prakaito liaukų natūraliai mažiau, todėl net ir stipraus karščio metu jų kūnas atvėsta lėčiau.

Kitos organizmo būklės

• Lėtinės ligos: Sergantiems širdies ir kraujagyslių, endokrininėmis ligomis kūnas sunkiau prisitaiko prie didesnės temperatūros – jam sudėtingiau šalinti perteklinę šilumą.
• Amžius: Vyresnio amžiaus žmonėms, taip pat kūdikiams, temperatūros reguliavimas būna lėtesnis ir mažiau efektyvus.
• Kai kurie vaistai: Diuretikai, beta blokatoriai ar kai kurie antidepresantai gali sumažinti organizmo gebėjimą išlaikyti normalią temperatūrą.
• Dehidratacija: Trūkstant skysčių, sumažėja prakaitavimas ir apsunkinamas natūralus termoreguliacijos mechanizmas.

Galimos nervų sistemos ligos

Tam tikros nervų sistemos ligos ir sutrikimai, pavyzdžiui, diabetinė neuropatija, išsėtinė sklerozė ar Parkinsono liga, gali paveikti prakaitavimą bei temperatūros jutimą. Tokiems žmonėms net vidutinis karštis gali tapti didele problema.

Mitų paneigimas apie karščio netoleravimą

Iš tiesų, vyrauja mitas, kad jautrumas karščiui yra „tik charakterio bruožas“ arba „neįprotis“ – tačiau iš mokslinės perspektyvos tai dažniausiai fiziologijos klausimas. Jautrumas karščiui gali būti ženklas, kad nervų sistema veikia nevisiškai optimaliai arba yra kitų sveikatos problemų, o žmonės, blogai toleruojantys karštį, dažnai nukenčia ir dėl kitų nervų sistemos jautrumo apraiškų.

Ką daryti, jei blogai toleruojate karštį?

Prasta karščio tolerancija gali būti ženklas, kad verta atkreipti dėmesį į savo nervų sistemos bei bendrą organizmo būklę ir imtis tam tikrų profilaktikos priemonių.

• Išlaikykite vandens balansą: Karštyje būtina dažnai ir po truputį gerti vandenį, net jei nejaučiate troškulio. Taip padėsite organizmui efektyviau vėsintis.
• Venkite perkaitimo šaltinių: Būkite pavėsyje, dėvėkite šviesius, laisvus drabužius. Venkite intensyvios fizinės veiklos karščiausiu paros metu.
• Kruopščiai pasirinkite vaistus: Jei vartojate medikamentus, aptarkite jų poveikį termoreguliacijai su gydytoju – galbūt galima pasirinkti švelnesnius variantus.
• Pasikonsultuokite su gydytoju: Jei diskomfortas jaučiamas itin stipriai ar pastebėjote naujų simptomų (nerimas, stiprus silpnumas, sąmonės netekimas), būtinai kreipkitės į profesionalą – galimas rimtesnis nervų sistemos sutrikimas ar liga.

Kada būtinas skubus dėmesys?

Prastai toleruojant karštį gali kilti pavojus ir sveikatai, jei pasireiškia tokie simptomai kaip aukšta temperatūra, galvos svaigimas, apalpimas, padažnėjęs pulsas, padidėjęs prakaitavimas ar jo visiškas nebuvimas, pykinimas, traukuliai. Šie ženklai gali rodyti šilumos smūgį ar kitą pavojingą būklę, reikalaujančią skubios medicinos pagalbos.

Išvados: karščio netoleravimas ir nervų sistema

Trumpai tariant, bloga karščio tolerancija – svarbus signalas apie nervų sistemos ir organizmo pusiausvyrą. Tai nebūtinai silpnumas ar nenoras „prisitaikyti“ prie aplinkos, o dažniausiai fiziologinė reakcija, susijusi su nervų sistemos jautrumu, jos ligomis ar tam tikrais gyvenimo įpročiais. Palaikant gerą nervų, širdies ir viso kūno sveikatą, daugelio karščio sukeliamų problemų galima išvengti. Vis dėlto, jei karštis tampa iššūkiu, svarbu skirti ypatingą dėmesį savo būklei, o esant neaiškumams – pasikonsultuoti su gydytoju.