Kodėl vieni žmonės dažniau verkia – hormonai ar nervų sistema?

Ar jums kada nors kilo klausimas, kodėl vieni žmonės verkia dažniau, o kiti – tik išskirtinėmis progomis? Ašarų kiekis ir dažnumas neretai sukelia įvairių reakcijų: kai kuriems atrodo natūralu paleisti emocijas, kiti susijaudinimą ar liūdesį stengiasi tvardyti. Mokslas vis labiau domisi šiuo reiškiniu: kas lemia, kad vieni verkia lengviau ir dažniau? Ar tai hormonų, ar nervų sistemos darbas, o gal viskas priklauso nuo asmenybės ir aplinkos? Šiame straipsnyje išsamiai apžvelgsime žymiausius moksliškai pagrįstus veiksnius, kodėl žmonės skirtingai reaguoja į ašaras.

Kodėl žmonės apskritai verkia?

Verkimas – tai universalus žmogiškosios emocinės reakcijos išraiškos būdas. Nors gyvūnai kartais skleidžia panašius garsus ar demonstruoja liūdesį, tik žmogus verkimo metu išskiria emocines (psichogenines) ašaras. Jos atlieka kelias funkcijas:

• palengvina emocinę įtampą, sumažina streso pojūtį,
• padeda parodyti jausmus kitiems, užmegzti socialinius ryšius,
• suteikia signalą aplinkai, kad žmogui reikalingas palaikymas.

Tyrimai rodo, kad ašarų išskyrimas yra sudėtinga biologinė ir psichologinė reakcija, kurią reguliuoja hormonai, nervų sistema ir net kultūriniai veiksniai.

Tyrimai apie dažniquesnį verkimą: kam tai būdinga?

Ašarų dažnumas priklauso nuo amžiaus, lyties, asmenybės ir psichinės būsenos. Statistiškai moterys verkia dažniau nei vyrai, o vaikai – dažniau nei suaugusieji. Tačiau kiekvieno žmogaus emocinis jautrumas yra individualus. Kodėl vieni žmonės linkę verkti dažniau nei kiti? Šį klausimą padeda suprasti pažangūs neurobiologijos tyrimai.

Hormonų įtaka verkimo dažniui

Moterų ir vyrų hormonų skirtumai

Vienas pagrindinių veiksnių, dėl kurių žmonės gali dažniau verkti – hormonų veikla. Moterų organizme vyrauja didesni estrogenų ir prolaktino kiekiai, kurie siejami su didesniu emociniu jautrumu ir polinkiu verkti. Moksliniai tyrimai patvirtina, kad prolaktinas, atsakingas už pieno gamybą ir emocinę savijautą, daro įtaką ir ašarų liaukų darbui. Dėl šios priežasties moterys, ypač tam tikrais mėnesinių ciklo laikotarpiais, patiria dažnesnes nuotaikų svyravimus ir ašarų protrūkius.

Testosteronas, kuriam būdingas aukštesnis lygis vyrų organizme, pasižymi ne tik fiziniu poveikiu, bet ir emociniams procesams. Jis, manoma, gali slopinti polinkį verkti, todėl vyrai, ypač būdami paauglystės tarpsnyje ar brandos amžiuje, verkia rečiau.

Kiti hormonai ir emociniai proveržiai

Streso hormonai – kortizolis ir adrenalinas – taip pat veikia emocijų valdymą. Ilgalaikis stresas ir nuovargis gali sumažinti organizmo atsparumą emocijoms, dėl to žmogus tampa jautresnis ir greičiau susigraudina. Be to, serotoninas ir dopaminas, nervų sistemą aktyvinantys neuromediatoriai, tiesiogiai siejami su nuotaika. Jų disbalansas gali skatinti dažnesnį susijaudinimą ar liūdesį, kuris išreiškiamas verksmu.

Nervų sistema: kas vyksta smegenyse, kai verkiame?

Audringos emocijos – tai ne tik hormonų, bet ir nervų sistemos reakcija. Verkimo metu žmogaus smegenys aktyvina kelias sritis, susijusias su emocijomis, atmintimi ir socialiniais ryšiais:

• amygdala (migdolinė liauka) – pagrindinio emocinių reakcijų centras,
• prefrontalinė žievė – padeda reguliuoti emocinį atsaką,
• pagumburis ir hipofizė – reguliuoja hormonų išsiskyrimą, įskaitant kortizolį ir prolaktiną.

Verkimas dažniausiai kyla kaip automatinė reakcija į stiprius emocinius dirgiklius – liūdesį, džiaugsmą, nusivylimą ar net didelį stresą. Smegenų signalai perduodami ašarų liaukoms, kurios pradeda išskirti emocines ašaras. Nervų sistema taip pat lemia, kaip greitai žmogus išgyvena emocijas ir kiek jautriai į jas reaguoja.

Asmenybės, auklėjimo ir kultūros vaidmuo

Ar jautrumas paveldimas?

Nemažą reikšmę turi paveldimumas ir auklėjimas. Žmonės, kurių šeimose įprasta laisviau reikšti jausmus, dažniau leidžia sau verkti. Kai kurie tyrimai rodo, kad apie 40–60 proc. emocinio jautrumo gali būti paveldėta genetiniu būdu, tačiau likusi dalis priklauso nuo gyvenimo patirties ir aplinkos.

Kultūriniai mitai ir stereotipai

Dažnai girdime mitą, kad „verkia tik silpni“. Tai netiesa. Mokslas aiškiai parodo, kad verkimas – natūrali streso ir emocijų iškrovos forma, turinti teigiamą poveikį psichinei sveikatai. Kultūra, kurioje užaugame, gali paveikti mūsų požiūrį: kai kuriose bendruomenėse jausmų reiškimas laikomas stiprybės ženklu, o kitose – gėdos ar silpnumo požymiu.

Kai dažnas verkimas signalizuoja apie sveikatos problemas

Nors dažniausiai verkimas – natūrali emocijų išraiška, kartais tai gali būti ir tam tikrų sveikatos sutrikimų požymis. Jeigu ašaros pasirodo be aiškios priežasties, dažnai lydi nuotaikos svyravimai ar nerimo priepuoliai, verta pasitarti su sveikatos specialistu. Gali būti, kad tokie simptomai susiję su depresija, nerimo sutrikimu ar hormonų pusiausvyros problemomis (pavyzdžiui, skydliaukės veiklos sutrikimu, po gimdymo vykstančiais hormoniniais pokyčiais).

Kaip išmokti suprasti ir valdyti savo emocijas?

Natūralus verkimas padeda išlaisvinti vidinę įtampą, tačiau jei dažnas ašarojimas pradeda trukdyti kasdieniam gyvenimui, verta paieškoti būdų, kaip sustiprinti emocinį atsparumą:

• mokykitės sąmoningumo arba meditacijos technikų,
• vedate emocijų dienoraštį, stebėkite savo jausmus,
• pasikalbėkite su artimaisiais ar psichologu,
• rūpinkitės miego režimu, fiziniu aktyvumu ir gera mityba.

Verkimas nėra gėdinga ar silpnumo ženklas. Priešingai – tai mūsų organizmo signalas, kad reikia rūpintis savo emocine sveikata.

Išvados: hormonai ar nervų sistema?

Atsakymas į klausimą, kodėl vieni žmonės verkia dažniau, slypi ne vienoje srityje. Hormonai, ypač prolaktinas ir estrogenai, daro ryškią įtaką emociniam jautrumui, tačiau nervų sistema lemia, kiek stipriai išgyvename ir išreiškiame emocijas. Asmenybės bruožai, auklėjimas bei kultūriniai stereotipai taip pat prideda savitą spalvą. Svarbiausia – suprasti ir priimti savo emocijas, o kilus abejonių dėl sveikatos, nebijoti kreiptis pagalbos.