Leptospirozė: priežastys, simptomai, gydymas ir profilaktika

Leptospirozė – tai infekcinė liga, kurią diagnozuoti ir gydyti gali būti svarbu ne tik dėl galimų rimtų pasekmių žmonių sveikatai, bet ir dėl jos plitimo. Apžvelkime, kaip ši liga nustatoma, kokių priemonių imamasi jai gydyti ir kaip jos išvengti tiek žmonėms, tiek gyvūnams.

Diagnozavimas leptospirozės atveju

Siekdami nustatyti leptospirozę, gydytojai paprastai paskiria kraujo tyrimus. Jų metu ieškoma antikūnų – tai specialūs baltymai, kuriuos organizmas gamina atsakydamas į bakterijų sukeltą infekciją. Jei žmogus jau yra sirgęs leptospiroze anksčiau, tyrimai kartais gali būti klaidingai teigiami, todėl dažniausiai po savaitės atliekamas antrasis tyrimas. Be to, gali būti reikalingi ir šlapimo tyrimai, nes ligos sukėlėjas gali būti aptinkamas ir šlapime.

Retesniais atvejais gali būti taikomi DNR tyrimai, kurie ypatingai tikslūs, tačiau brangesni ir ne visada prieinami visose gydymo įstaigose. Taip pat leptospiros bakterijos gali būti aptinkamos, auginant jas iš kraujo, šlapimo arba smegenų skysčio mėginių.

Ligos eiga ir gydymas

Leptospirozė dažniausiai gydoma antibiotikais, pavyzdžiui, penicilinu ar doksiciklinu. Papildomai gydytojas gali paskirti vaistų nuo karščiavimo ar raumenų skausmo. Daugeliu atvejų liga praeina per savaitę, tačiau esant sunkesnei eigai, gali prireikti hospitalizacijos.

Sudėtingesniais atvejais leptospirozė gali paveikti inkstus, sukelti meningitą ar plaučių pažeidimus. Tada galima taikyti stipresnius antibiotikų kursus, o komplikacijos, tokios kaip vidinis kraujavimas ar vidaus organų uždegimas, reikalauja papildomo gydymo. Pavyzdžiui, uždegus širdies raumenį (miokarditas), gali pasireikšti širdies ritmo sutrikimai arba nepakankamumas. Gydytojas visada įvertins bendrą sveikatos būklę, simptomus ir ligos istoriją prieš paskirdamas gydymą.

Kai pasireiškia sunkesni simptomai, tokie kaip kvėpavimo ar širdies sistemos pokyčiai, gali būti rekomenduojami rentgeno, kompiuterinės tomografijos ar kiti vaizdo tyrimai, kad įvertintų galimus organų pažeidimus.

Kaip saugotis leptospirozės

Svarbiausia prevencinė priemonė – vengti kontakto su užkrėstais gyvūnais bei iš aplinkos, kurioje gali būti užsikrėtimo rizika. Neužtikrintose vietose nederėtų gerti nepatikrinto ar nevirinto vandens, taip pat reikėtų vengti kontaktų su užterštu gėlu vandeniu – upėmis, ežerais, ypač tose vietovėse, kuriose yra silpna vandentvarka ar dažni užkrečiamųjų ligų protrūkiai. Sūrus vanduo paprastai laikomas saugesniu.

Užsikrėsti galima nuo sergančių arba bakterijas nešiojančių laukinių gyvūnų, dažniausiai graužikų. Jei tenka liestis su gyvūnų ekskrementais ar jų aplinka, būtina laikytis asmens higienos. Ūkiuose auginami gyvūnai tam tikruose regionuose yra skiepijami, todėl rizika paprastai mažesnė, bet pasisaugoti būtina. Ligos sukėlėjai neplinta oru, todėl apsaugos priemonės yra susijusios su tiesioginiu kontaktu ar aplinka.

Naudinga turėti dezinfekcinių priemonių, tokių kaip chloro ar jodo tirpalai – jie veiksmingai naikina bakterijas, todėl tinkami paviršių dezinfekcijai.

Leptospirozė šunims – kaip atpažinti ir saugoti augintinius

Leptospiroze gali užsikrėsti visi gyvūnai. Tačiau pastaraisiais metais ši liga ypač dažnėja šunims, nors katėms ji labai reta. Dažniausiai užsikrėtimas įvyksta, kai šuo kontaktuoja su infekuotų gyvūnų šlapimu arba užterštu vandeniu ir dirvožemiu.

Dažnai augintinis gali neparodyti jokių požymių, tačiau leptospirozės simptomai gali būti labai įvairūs ir priminti kitas ligas. Tarp jų:

• Pakilusi temperatūra
• Pilvo skausmas, vėmimas, viduriavimas
• Nuovargis ar silpnumas
• Skausmas
• Raumenų sustingimas

Vienintelis būdas tiksliai nustatyti ligą – atlikti tyrimus pas veterinarą. Be to, užsikrėtęs gyvūnas gali perduoti ligą savo šeimininkui. Šunims galima atlikti vakcinaciją nuo leptospirozės, todėl veterinarai rekomenduoja skiepyti bet kurį šunį, kuris leidžiamas į lauką – net jei tik trumpam pasivaikščioti.