Gedėjimas ir gedulo etapai

Netektys gyvenime gali būti pačios įvairiausios – jos neapsiriboja tik artimo žmogaus mirtimi. Gali skaudėti dėl iširusios santuokos, nutrūkusios draugystės ar išvykimo iš ilgamečių namų. Sielvartas neretai užklumpa ir praradus darbą, finansinį saugumą, sveikatą ar net svajonę, kurios niekada nebeįgyvendinsi. Kartais žmonės išgyvena net vaikystės ar jaunystės pabaigą, vaisingumo praradimą ar gyvenimo pokytį po ligos ar negalios. Sielvartas apima net ir susidūrus su pačios gyvybės pabaigos pojūčiu.

Kas sukelia sielvartą?

Praradimai – tiek dideli, tiek maži – sukelia įvairių jausmų, kurie gali pasireikšti net ir tada, kai atrodo, kad situacija nėra itin reikšminga. Tai natūralus atsakas į skaudžius pokyčius mūsų gyvenime. Kiekvienas iš mūsų sielvartą patiria savaip, todėl nėra vieno tinkamo būdo ar „teisingų” jausmų, kai netenkame to, kas mums svarbu.

Sielvarto etapai

Žmogaus išgyvenimai po netekties dažnai skirstomi į kelias stadijas. Jos ne visiems būdingos vienodai ir ne visada eina griežta tvarka – galite kai kuriuos etapus praleisti arba kartotis tarp jų. Klasikinį penkių etapų modelį pristatė viena garsiausių sielvarto tyrinėtojų XX a. antroje pusėje. Šios stadijos padeda suprasti, kokius jausmus galime patirti išgyvendami skausmą:

• Neigimas. Dažnas pirmas impulsas praradus brangų žmogų ar svarbią gyvenimo dalį – sunku patikėti, kad tai vyksta iš tiesų. Šokas ir nejautrumas padeda trumpam apsisaugoti nuo stiprių emocijų.
• Pyktis. Kai realybė pasiekia sąmonę, kyla bejėgiškumo, nusivylimo ir neteisybės jausmas, kuris dažnai virsta pykčiu. Pyktis dažnai nukreipiamas į aplinkinius, aplinkybes ar net tą, kurio netekome.
• Derėjimasis. Pradėjus analizuoti situaciją, dažnai kyla mintys: “Jei tik būčiau elgęsis kitaip…”, “O kas, jei…”. Gali atsirasti noras atšaukti, ištaisyti ar išprašyti dar vieną šansą.
• Depresija. Liūdesys tampa stipresnis, kai susivokiame, ką iš tiesų praradome. Gali atsirasti ašarojimas, energijos trūkumas, miego ir apetito sutrikimai. Užeina vienišumo ir beviltiškumo jausmai.
• Priėmimas. Pamažu susitaikoma su nauja realybe. Nors skausmas niekur nedingsta, atsiranda galimų permainų pajauta ir noras judėti toliau.

Šie etapai nėra taisyklė – kiekvienas gali patirti sielvartą savaip. Kartais grįžtama prie ankstesnių jausmų, praleidžiama stadijų ar išgyvenama viskas kita tvarka.

Kaip sielvartas veikia kūną ir emocijas?

Fiziniai požymiai

Sielvarto metu organizmas patiria didelį stresą, kuris atsiliepia ir fizinei sveikatai. Dažniausiai pasitaikantys simptomai:

• Nuovargis ir mieguistumas
• Galvos skausmai
• Skausmas ar sunkumas krūtinėje, gerklėje
• Virškinimo sutrikimai, pykinimas
• Sąnarių skausmas, raumenų silpnumas
• Apetito pokyčiai – sumažėjimas arba persivalgymas
• Miego sutrikimai – nemiga arba per didelis mieguistumas

Emociniai požymiai

Sielvartas niekada nevyksta pagal griežtą planą. Jausmai dažnai keičiasi, pasireiškia netikėtai, per visą laiką po netekties. Galima išgyventi ir labai skirtingas emocijų bangas: nuo liūdesio, kaltės ar pykčio iki palengvėjimo ir net džiaugsmo už naujus gyvenimo etapus. Svarbiausia – nei viena reakcija nėra klaidinga ar “nenormali”.

• Painūs jausmai, kai vienu metu jaučiamas liūdesys ir palengvėjimas
• Konfliktinės emocijos po skyrybų ar netekus mylimo žmogaus
• Kaltė, jei pasijuntama lengviau po rūpesčio sunkiai sergančiu žmogumi
• Pykčio, apatijos ar ilgesio mišinys

Kodėl sielvartas netikėtai atsinaujina?

Net jei atrodo, kad skausmas jau praeina, stiprūs prisiminimai ar “trigeriai” gali vėl pažadinti sielvartą. Pakanka mėgstamos dainos, kvapo, miesto vaizdo ar sukakties – ir emocijos grįžta tarsi iš naujo. Dažniausiai tai nutinka pirmosiomis savaitėmis ar mėnesiais, bet stiprūs jausmai gali atsinaujinti ir vėliau.

Kiek laiko trunka sielvartas?

Vieno atsakymo į šį klausimą nėra: kiekvienas žmogus sielvartą išgyvena savaip. Svarbu atsižvelgti į savo amžių, asmenybę, santykius ar gautą paramą. Praradimo pobūdis taip pat turi įtakos – staigi netektis dažniausiai išgyvenama giliau ir ilgiau negu, pavyzdžiui, išsiskyrimas. Laikui bėgant, sielvarto požymiai palengvėja, liūdesys ima keistis šviesesnėmis įvairių jausmų spalvomis ir palaipsniui galima grįžti prie kasdienio gyvenimo ritmo.

Kaip padėti sau išgyvenant sielvartą?

• Skirkite laiko. Pripažinkite savo jausmus ir supraskite, kad atsigavimas reikalauja kantrybės ir laiko.
• Bendraukite. Nesilikuokite vieni – kalbėkitės su artimaisiais, leiskite jiems palaikyti jus sunkiu laikotarpiu.
• Rūpinkitės savo kūnu. Sportuokite, maitinkitės ir ilsėkitės, kad atgautumėte jėgas.
• Užsiimkite mėgstama veikla. Grįžkite prie pomėgių, kurie kažkada teikė džiaugsmo.
• Kreipkitės į paramos grupę. Dalijimasis patirtimi su kitais išgyvenančiais netektį gali stipriai padėti.

Verta prisiminti, kad laikina paguoda gali atrodyti alkoholio, maisto, vaistų ar perdėto darbo formomis. Tokie būdai tik užgniaužia jausmus ir dažnai paaštrina psichologines ar sveikatos problemas ilgalaikėje perspektyvoje.

Profesionalios pagalbos poreikis

Jeigu sielvartas įsitvirtina ir neleidžia grįžti į įprastą gyvenimą, laikas pasikalbėti su psichologu ar specializuotu konsultantu. Taip pat verta kreiptis pagalbos, jei skausmas ir emociniai sunkumai tęsiasi ilgiau nei pusę metų ar trukdo jūsų kasdienybę.

Kaip palaikyti sielvartaujančius artimuosius

• Būkite šalia – kartais vien būti kartu yra svarbiausia. Paklauskite, ko žmogui reikia: ar pasikalbėti, ar padaryti kažką buitiško, ar tiesiog tylėti drauge.
• Padėkite praktiškai – pasiūlykite pavedžioti šuns, atsivežkite vakarienės ar nuvežkite vaikus į mokyklą.
• Padrąsinkite kalbėtis – parodykite, kad žmogus gali dalintis prisiminimais ar jausmais, kai tik bus pasiruošęs. Dažniau klausykitės, nei kalbėkite patys.
• Nenuneikite praradimo – nelyginkite ar nesumenkit patirties, nesiūlykite „pozityvių” frazių, kurios gali atrodyti nejautrios. Leiskite žmogui išgyventi praradimą taip, kaip jam reikia.

Ką reikėtų žinoti apie sielvartą?

• Sielvartas – natūrali žmogaus reakcija į praradimus.
• Emocijos gali keistis ir grįžti bangomis, nėra vienos eigos ar taisyklių.
• Kiekvienas žmogus sielvartauja skirtingai – nėra teisingo ar klaidingo būdo jausti.
• Sielvarto procesas gali išprovokuoti tiek emocinius, tiek fizinius simptomus.
• Pagalba bei parama – tiek artimųjų, tiek specialistų – svarbi atsigavimui po didelių praradimų.
• Gyvenimas po netekties niekada nebebus toks pat, tačiau su laiku vėl galima džiaugtis.