Meningito prevencija

Meningitas – tai staigus galvos ir nugaros smegenų dangalus apimančių membranų uždegimas. Dažniausiai ši liga kyla dėl virusų ar bakterijų, bet ją gali sukelti ir kitos priežastys. Profilaktikai itin svarbūs skiepai, asmens higiena ir papildomos apsisaugojimo priemonės.

Meningito priežastys

Daugeliu atvejų meningitą sukelia įvairūs virusai. Tarp jų – ne tik įprasti enterovirusai, bet ir tymų, kiaulytės, herpes šeimos, vėjaraupių, juostinės pūslelinės ar net gripo virusai. Bakterinė meningito forma – retesnė, tačiau pavojingesnė. Ji gali sukelti ypatingai rimtų komplikacijų – pavyzdžiui, klausos praradimą, mokymosi sunkumus ar net ilgalaikius smegenų pažeidimus. Dažniausios bakterinės kilmės meningito priežastys – Streptococcus pneumoniae, B grupės streptokokai, Neisseria meningitidis, Haemophilus influenzae (b tipo) ir Listeria monocytogenes.

Kas dažniau susiduria su meningitu?

Meningitu gali susirgti bet kuris žmogus, tačiau tam tikros grupės turi didesnę riziką. Infekciją dažniausiai sukelia bakterijos, virusai, rečiau – grybeliai ar parazitai. Taip pat uždegimą gali paskatinti autoimuniniai sutrikimai, vaistų poveikis ar piktybiniai navikai.

Svarbu suvokti, kad ne visos infekcijos būtinai baigiasi meniingitu, tačiau yra veiksnių, didinančių riziką susirgti:

• Kūdikių, vaikų, paauglių ir jaunuolių iki 23 m. amžius – ypač bakterinei infekcijai jie jautriausi.
• Vyresni nei 65-erių žmonės – didžiausia sunkių, gyvybei pavojingų formų rizika.
• Gyvenimas uždarose bendruomenėse: bendrabučiuose, stovyklose ar karinėse bazėse, kur infekcija lengvai plinta.
• Silpna imuninė sistema, pavyzdžiui, po organų transplantacijos, sergant imunodeficitinėmis ligomis ar pažengusia ŽIV infekcija.
• Neskiepyti asmenys, ypač nuo meningokokinių infekcijų.

Skiepai nuo meningokokų

Meningokokinė infekcija – viena pavojingiausių meningito formų. Svarbiausia prevencijos priemonė – vakcinacija. Meningokokų vakcinos užtikrina apsaugą nuo skirtingų šios bakterijos atmainų. Skiepai nuo serogrupių A, C, W ir Y (taip pat vadinami MenACWY) bei serogrupės B (MenB) rekomenduojami visiems paaugliams nuo 11 iki 12 metų, o sustiprinamoji dozė – 16 metų amžiaus.

Skiepijimo sąrašas vis plėtojamas – egzistuoja ir kombinuotos vakcinos, apsaugančios nuo kelių serogrupių vienu metu. Tokią vakciną gali gauti asmenys, kai rekomenduojama iš karto apsisaugoti nuo kelių meningokokų rūšių. Be specifinių meningokokinių vakcinų, labai svarbūs ir kiti vaikystės skiepai – nuo tymų, kiaulytės, vėjaraupių ar gripo. Jie netiesiogiai padeda sumažinti komplikacijų, įskaitant meningitą, riziką.

Ką galite padaryti kasdien?

Didžioji dalis infekcinių meningito sukėlėjų plinta lašeliniu būdu. Virusai ar bakterijos perduodamos per kosulį, čiaudulį, bučinius, liečiant nešvarius paviršius.

• Reguliarus rankų plovimas – vienas veiksmingiausių būdų apsisaugoti nuo užkrečiamųjų ligų.
• Bendraujant su sergančiais, vertėtų laikytis atstumo, stenkitės vengti artimo kontakto su žmonėmis, kurie rodo infekcijos požymius.
• Gyvenant bendruomenėse, ypač jei imunitetas nusilpęs ar prasidėjo infekcijos protrūkis, apsaugos priemonės tampa dar svarbesnės. Dezinfekuokite dažnai liečiamus paviršius, laikykitės švaros.

Kaip gydomas meningitas?

Sergant bakteriniu meningitu, reikia kuo greičiau pradėti gydymą antibiotikais. Dažniausiai vaistai leidžiami į veną, prireikus naudojami plataus spektro antibiotikai ar net penicilinas. Paprastai pakanka savaitės gydymo, tačiau sunkiais atvejais gydymas gali trukti iki trijų savaičių.

Jeigu žmogus turėjo artimų kontaktų su sergančiu meningitu ar gyvena su juo viename namų ūkyje, jam gali būti paskirti profilaktiniai (apsauginiai) antibiotikai. Net ir paskiepyti asmenys, susidūrę su užsikrėtusiuoju, gali būti papildomai gydomi antibakteriniais vaistais.

Protrūkio metu dažnai organizuojamos plataus masto skiepijimo kampanijos žmonėms, rizikuojantiems užsikrėsti. Ypač tai aktualu bendruomenėse, pavyzdžiui, universitetuose.

Meningito požymiai ir kada kreiptis pagalbos

Meningitas, nepaisant savo priežasties, reikalauja skubios medicininės pagalbos. Kuo anksčiau liga diagnozuojama ir pradedamas gydymas, tuo didesnė tikimybė pagerėti be rimtų pasekmių. Pagrindiniai simptomai, kuriuos svarbu atpažinti:

• Staigi ir didelė temperatūra
• Kaklo sustingimas
• Stiprus galvos skausmas, pykinimas ar vėmimas
• Orientacijos sutrikimai, sumišimas
• Neįprastas mieguistumas ar sunkumas pabusti
• Padidėjęs jautrumas šviesai
• Priepuoliai (traukulių epizodai)

Kūdikių apsauga nuo meningito

Mažų vaikų ir naujagimių apsauga nuo meningito ypatingai svarbi. Nėščiosioms rekomenduojama 36–37 nėštumo savaitę atlikti B grupės streptokoko testą, nes ši bakterija gali būti perduodama gimdymo metu. Radus bakteriją, moteriai skiriami antibiotikai sąrėmių ir gimdymo metu, kad mažylis būtų apsaugotas. Taip pat kūdikiams svarbūs visi rekomenduojami skiepai nuo virusų, galinčių sukelti meningitą.

Kaip nustatoma liga?

Nustatant meningito diagnozę, atliekamas nuodugnus fizinis ištyrimas, analizuojami kraujo, šlapimo ar gleivių mėginiai. Svarbiausias tyrimas – juosmens punkcija (spinalinio skysčio tyrimas). Šis tyrimas padeda tiksliai nustatyti, kokios rūšies bakterijos ar virusai sukėlė uždegimą, ir parinkti tinkamą gydymą.