Hiatinė išvarža: simptomai, priežastys, diagnostika ir gydymas

Daugelis žmonių, turinčių hiatinę išvaržą, nejaučia jokių simptomų ir jiems gydymas dažnai nėra būtinas. Vis tik, gydymo poreikį ir būdą parenka gydytojas, įvertinęs išvaržos tipą, refliukso stiprumą ir kitus simptomus. Galimi įvairūs sprendimai – nuo stebėjimo iki medikamentinio gydymo ar net operacijos.

Hiatinės išvaržos gydymo pasirinkimai

Lengvomis atvejais gali pakakti tiesiog stebėti būklę. Jei išvarža nedidelė ir nesukelia problemų, gydytojas gali tik rekomenduoti ją reguliariai tikrinti – laikui bėgant ji gali padidėti.

• Vaistai: Nors medikamentai negydo refliukso priežasties, jie gali sumažinti skrandžio rūgštingumą, tad refliuksas tampa silpnesnis ir nesukelia tiek diskomforto. Gydytojai dažniausiai skiria:
• Antacidinius preparatus, kad sumažintų skrandžio rūgštingumą
• Protonų siurblio inhibitorius arba H2 receptorių blokatorius, kurie mažina rūgšties susidarymą skrandyje
• Prokinetikus, stiprinančius stemplės sfinkterio raumenis – jie padeda rūgščiai nepatekti į stemplę ir pagerina skrandžio ištuštinimą
• Chirurginis gydymas: Kai kurioms situacijoms gali būti reikalinga operacija. Dažniausiai ją rekomenduojama, kai išvarža sukelia komplikacijų, stiprų refliuksą ar kelia grėsmę užspausti skrandį.

Chirurginis gydymas: ką svarbu žinoti

Operacijos metu specialistas sustiprina diafragmos angą ir gražina skrandį į jo vietą. Pastaruoju metu dažniausiai taikomos laparoskopinės, minimaliai invazinės procedūros: pilve padaromos kelios nedidelės (5–10 mm) skylutės, įkišamas laparoskopas ir reikalingi instrumentai. Tokios operacijos reiškia trumpesnį gijimo laiką, mažesnę infekcijos riziką, mažiau skausmo ir randų, lyginant su atviromis operacijomis.

Hiatinės išvaržos chirurginis gydymas dažniausiai būna sėkmingas – net apie 90 % atvejų pavyksta sumažinti arba pašalinti refliuksą. Tačiau bėgant metams kai kuriems žmonėms (iki pusės atvejų) išvarža gali vėl atsinaujinti.

Paraezofaginės hiatinės išvaržos atvejais operacija dažnai reikalinga, kad būtų išvengta pavojingų komplikacijų, kai skrandžio dalis gali būti užspausta. Gali prireikti chirurginio gydymo ir, kai slankiojanti išvarža ima kraujuoti, didėja ar tampa užspausta.

Po operacijos

Atsigavimo laikotarpis po laparoskopinės ar robotinės operacijos dažniausiai trunka trumpiau nei po tradicinių atvirų operacijų. Ligoninėje praleidžiama 1–2 dienas – tai priklauso nuo individualios situacijos. Vėliau namuose reikės sveikti dar apie 2–6 savaites.

Iš pradžių rekomenduojama vartoti permatomus skysčius, po kelių dienų – minkštą maistą, o vėliau palaipsniui pereiti prie įprasto maisto. Po operacijos daugeliui žmonių būdingas svorio kritimas – dažniausiai netenkama apie 5–7 kilogramus.

Produktai, kurių reikėtų vengti

Gijimo laikotarpiu siūloma atsisakyti maisto, kurį sunku suvirškinti, pavyzdžiui, raudonos mėsos. Rekomenduojama vengti aštraus, rūgštaus, kepto maisto, šokolado ir kofeino turinčių gėrimų – šios medžiagos gali išprovokuoti stipresnį refliuksą ar dirginti virškinimo sistemą.

Kasdieniai įpročiai padedantys kontroliuoti refliuksą

• Po valgymo nepatartina sportuoti ar gultis bent 3–4 valandas
• Verta riboti rūgštaus maisto (apelsinų sultys, pomidorų padažas, gazuoti gėrimai) vartojimą
• Venkti kepto, riebaus maisto, acto, šokolado, alkoholio ir kofeino
• Rekomenduojama valgyti nedidelėmis porcijomis ir lėtai – 4–5 kartus per dieną
• Miegui pasikelkite lovos galvugalį apie 15 cm, taip pat galima miegoti ant kairiojo šono arba naudoti kūno pagalvę
• Nešiokite laisvus rūbus, venkite diržų ar drabužių, spaudžiančių pilvą
• Jei turite antsvorio – verta numesti kelis kilogramus
• Mesti rūkyti, nes rūkymas dažnai provokuoja stiprų rėmenį
• Stenkitės vakarieniauti anksčiau ir neiti ilsėtis iškart po valgio. Leiskite gravitacijai padėti sumažinti refliukso riziką.

Hiatinės išvaržos rūšys

• Slankioji (I tipo) hiatinė išvarža. Daugiau nei 90 % išvaržų yra būtent šio tipo. Stemplės ir skrandžio jungtis gali praslinkti aukštyn per diafragmos angą ir trumpam atsidurti krūtinėje.
• Paraezofaginė hiatinė išvarža. Ši rūšis laikoma pavojingesne – stemplės ir skrandžio jungtis lieka savo vietoje, bet dalis skrandžio prasmunka šalia stemplės, per diafragmą, ir gali būti užspausta, sutrikdyti kraujotaką.

Paraezofaginės išvaržos skirstomos pagal formas:

• II tipas (ritininė išvarža): Skrandžio viršutinė dalis įvirsta į krūtinės ląstą šalia stemplės, tačiau pati stemplė lieka vietoje.
• III tipas (mišri išvarža): Derinama slankioji ir ritininė išvaržos forma – stemplės dalis ir skrandžio dalis patenka į krūtinę.
• IV tipas (sudėtinga, reta išvarža): Diafragmos anga būna pakankamai plati, kad kartu su skrandžiu į krūtinės ląstą persislinktų ir kiti pilvo organai – žarnos, kasa ar blužnis.

Pagrindiniai faktai apie hiatinę išvaržą

• Hiatinė išvarža išsivysto, kai skrandis prasmunka į krūtinės ląstą per diafragmos angą
• Moterims, vyresniems nei 50 metų ir turintiems antsvorio tendencija atsirasti išvaržai yra didesnė
• Dažniausiai ši būklė nesukelia jokių pastebimų požymių
• Dėl tikslių priežasčių, kodėl susiformuoja hiatinė išvarža, nėra aiškumo, tačiau tam įtakos turi įvairūs rizikos veiksniai
• Didelei daliai išvaržų pavojus nėra didelis, tačiau kai apie tai kalbame, kai kurios formos gali būti rimtesnės
• Gydymo pobūdis priklauso nuo išvaržos tipo ir paciento sveikatos būklės
• Operacinio gydymo sėkmingumo rodiklis siekia apie 90 %