Stevenso–Džonsono sindromas: priežastys ir gydymas

Stevenso-Džonsono sindromas yra reta, bet pavojinga būklė, kai staiga pradeda vystytis stiprus odos ir gleivinių uždegimas bei pažeidimai. Dažniausiai tai pasitaiko kaip reakcija į tam tikrus vaistus ar infekcijas.

Diagnozės nustatymas

Siekiant nustatyti Stevenso-Džonsono sindromą, pirmiausia gydytojas išsamiai klausinėja apie jūsų sveikatos istoriją, ypač ar neseniai pradėjote ar nutraukėte vartoti kokius nors vaistus. Labai svarbu įvertinti ir odos bėrimą – jo išvaizdą, išplitimą, pažeistos odos plotą ir plitimo spartą.

Diagnozuojant sindromą gali būti reikalingi papildomi tyrimai:

• Atliekama odos biopsija – paimamas mažas odos mėginys ir siunčiamas laboratoriniam ištyrimui.
• Gali būti imami tepinėliai ar mėginiai iš pažeistos odos, skysčio ar audinio, kad būtų atmestos ar patvirtintos infekcijos.
• Jeigu ligos eiga rodo galimas plaučių komplikacijas, daromi plaučių vaizdo tyrimai.
• Kraujo tyrimai padeda ištirti galimą infekciją ar uždegiminius procesus organizme.

Gydymas ligoninėje

Stevenso-Džonsono sindromas gydomas ligoninėje, kartais net intensyvios terapijos ar nudegimų skyriuje. Gydytojai pirmiausia nutraukia galimą ligos sukėlėją – vaistą ar gydo infekciją, kuri galėjo sukelti būklę.

Pagrindiniai gydymo tikslai yra palengvinti simptomus, apsaugoti nuo naujų infekcijų ir stiprinti organizmo gijimą. Tam dažnai taikomos šios priemonės:

• Skysčių ir reikalingų medžiagų papildymas – organizmui būtina pakankamai skysčių ir baltymų, todėl iš pradžių jie lašinami į veną, vėliau maitinama per zondą.
• Žaizdų priežiūra – sergančiojo oda nuolat dezinfekuojama, švelniai šalinami negyvi audiniai, o pažeistos vietos dengtos specialiais tvarsčiais.
• Akims skiriamas ypatingas dėmesys; naudojami lašai ir tepalai, kad būtų išvengta sausėjimo ar kitų pažeidimų, sveikatos komanda reguliariai prižiūri akių būklę.

Gydymas ligoninėje paprastai trunka 2–4 savaites. Organizmui reikia laiko atsigauti, tačiau daugumai žmonių odos gijimas prasideda per keletą savaičių.

Galimi ilgalaikiai padariniai

Nors Stevenso-Džonsono sindromas dažniausiai išgydomas, kai kurie asmenys vėliau susiduria su liekamaisiais reiškiniais – jie gali atsirasti ir po daugelio metų.

• Randuotų sričių likimas ten, kur buvo stipriausiai pažeista oda.
• Gumų ar burnos infekcijos.
• Plaučių sutrikimai, pavyzdžiui, ilgalaikis kosulys ar bronchitas.

Komplikacijos

Sunkiais atvejais Stevenso-Džonsono sindromas gali sukelti rimtų komplikacijų, įskaitant:

• Ilgalaikes ar trumpalaikes akių problemas – nuo sausumo iki jautrumo šviesai ar net regėjimo sutrikimų.
• Plaučių uždegimą arba kitas kvėpavimo takų ligas.
• Šoką ar sepsį (kai uždegimas išplinta po visą organizmą).
• Keletos svarbių organų (kepenų, inkstų, širdies, smegenų, plaučių ar žarnyno) veiklos sutrikimus.

Nors mirtinas pasekmes pasiekia retai, ši būklė tikrai pavojinga ir reikalauja ypatingo gydymo.

Jei liga pasikartoja ar sukelia ilgalaikių pasekmių, galima susidurti su papildomais sutrikimais:

• Pernelyg didelis prakaitavimas
• Odos sausumas ar niežėjimas
• Plaukų slinkimas
• Nagų pokyčiai ar praradimas
• Pakitęs skonio pojūtis
• Sunkesnis šlapinimasis dėl sausų gleivinių
• Lėtinis nuovargis
• Plaučių problemos, tokios kaip astma ar lėtinė obstrukcinė plaučių liga

Atsigavimas po ligos

Jei nekilo infekcijos, odos gijimas prasideda po maždaug 2–3 savaičių, tačiau jėgos ir savijauta visiškai sugrįžta per kelias savaites ar net mėnesius. Dauguma žmonių ilgainiui pasveiksta, tačiau nuovargis, odos ar gleivinių pokyčiai kurį laiką gali išlikti.

Jei nustatyta, kad sindromą sukėlė konkretus vaistas, ateityje jo vartoti griežtai draudžiama.

Prevencijos būdai

Nors iš anksto numatyti, kaip organizmas sureaguos į tam tikrą vaistą, praktiškai neįmanoma, kai kurie žmonės turi genetinį polinkį dažniau sirgti šia liga. Ypatingas dėmesys skiriamas tiems, kurių giminėje buvo šios būklės atvejų – gydytojas gali rekomenduoti specialų genetinį tyrimą prieš paskiriant tam tikrus vaistus.

Tiems, kurie jau sirgo Stevenso-Džonsono sindromu, patariama:

• Visus medicinos darbuotojus informuoti apie anksčiau patirtą būklę.
• Dėvėti medicininę identifikacinę apyrankę.
• Žinoti ir vengti vaistų, kurie buvo ligos priežastis, ir jų analogų.

Svarbiausi faktai

Stevenso-Džonsono sindromas paprastai prasideda simptomais, panašiais į gripą, o vėliau atsiranda skysčiais užpildytas išbėrimas, kuris virsta žaizdomis, oda ima luptis. Procesas dažnai pažeidžia ir gleivines. Dažniausia priežastis – nepageidaujama reakcija į tam tikrus vaistus. Gydymas būtinai vykdomas ligoninėje. Liga pavojinga, bet daugeliui pavyksta visiškai pasveikti, nors kai kuriais atvejais išlieka ilgalaikių pasekmių.