SARS (sunkaus ūminio respiracinio sindromo) simptomai ir gydymas

SARS – tai ūmus kvėpavimo takų sindromas, kuris 2002–2003 m. kilo kaip netikėta infekcija. Tuo metu ligos diagnozavimas buvo sudėtingas: gydytojai vertino žmogaus simptomus, domėjosi, ar jis neseniai buvo keliavęs į tuos Azijos regionus, kuriuose siautėjo užkratas, arba ar turėjo artimą kontaktą su galimu SARS ligoniu.

Kaip šiuo metu nustatomas SARS

Šiandien SARS galima nustatyti taikant laboratorinius tyrimus. Atliekami įvairūs testai, kurie leidžia patikimiau įvertinti, ar žmogus serga šia liga:

• kraujo tyrimai
• išmatų mėginių analizė
• nosies tepinėlio tyrimas

Kai SARS sukelia plaučių uždegimą, tai galima matyti atlikus krūtinės ląstos rentgeno nuotrauką arba kompiuterinės tomografijos (KT) tyrimą.

Kokios yra gydymo galimybės

Pirmojo SARS protrūkio metu specialiai šiai ligai skirtų vaistų nebuvo. Buvo bandoma naudoti antivirusinius vaistus, tokius kaip ribavirinas ar lopinaviras su ritonaviru, o taip pat kortikosteroidus (steroidus), siekiant sumažinti plaučių uždegimą. Tačiau iki šiol nėra vieno aiškiausio gydymo standarto, kuris garantuotų išgijimą.

Sergantys SARS dažniausiai gaudavo palaikomąją priežiūrą: prireikus buvo skiriama antibiotikų, siekiant apsaugoti nuo kitų infekcijų, o sunkesniais atvejais – steroidų, kad mažėtų uždegimas plaučiuose. Kartais, jei būklė buvo ypač sunki, galėjo būti naudojama kraujo plazma iš žmonių, persirgusių SARS ir jau turinčių antikūnų.

Nedidelės ligos eigos atveju žmonės dažnai gydėsi namuose – vartojo vaistų nuo karščiavimo ar raumenų skausmo. Tačiau jei simptomai stiprėjo, reikėjo skubiai kreiptis į gydymo įstaigą, kur galėjo prireikti lašinių arba deguonies.

SARS prevencija – kaip apsisaugoti

Nors vaistų, visiškai sunaikinančių virusą, nėra, galima sumažinti riziką užsikrėsti. Keletas paprastų žingsnių gali padėti apsaugoti save ir artimuosius:

• dažnai ir kruopščiai plaukite rankas muilu arba dezinfekuokite specialiu tirpalu;
• venkite liesti veidą nešvariomis rankomis, ypač akis, nosį ir burną;
• bendraudami su sergančiu žmogumi ir turėdami sąlytį su jo kūno skysčiais (seilėmis, šlapimu, išmatomis) naudokite vienkartines pirštines;
• paviršius, su kuriais dažnai liečiatės (stalviršiai, durų rankenos ir pan.), reguliariai valykite dezinfekciniu skysčiu; asmeninius daiktus plaukite muilu karštame vandenyje;
• jeigu gyvenate ar bendraujate su SARS sergančiu asmeniu, dėvėkite medicininę kaukę, kad apsaugotumėte ir save, ir kitus;
• nepasidalinkite indais, stalo įrankiais, rankšluosčiais ar patalynės užvalkalais su sergančiu žmogumi, nebent tuos daiktus prieš tai gerai išplovėte muilu karštame vandenyje;
• kalbėdami su SARS turinčiu žmogumi laikykitės bent 1 metro atstumo;
• jei vaikui pasireiškė karščiavimas ar kvėpavimo sunkumai, neleiskite jo į ugdymo įstaigą;
• visų atsargumo priemonių laikykitės bent 10 dienų po to, kai SARS ligoniui išnyko visi simptomai.

Pagrindinė informacija apie SARS plitimą

SARS virusas perduodamas nuo žmogaus žmogui, ypač kai sergantysis kosėja ar čiaudi netoliese. Efektyviausia apsauga – laikytis asmens higienos ir viešumoje, šalia sergančiųjų, dėvėti medicininę kaukę. Deja, patikimo gydymo ar nuolatinės apsaugos nuo šio viruso iki šiol nėra.

Kuo SARS ir COVID yra panašūs bei skirtingi

Abi ligas sukelia panašūs koronavirusai, kurie, kaip manoma, atsirado iš šikšnosparnių. SARS sukeliančio viruso pavadinimas – SARS-CoV arba SARS-CoV-1, o už COVID-19 atsakingas naujesnis virusas vadinamas SARS-CoV-2. Abu jie plinta lašeliniu būdu, t. y. per gleivių lašelius, patekančius į aplinką kosėjant ar čiaudint.

Pagrindinis skirtumas tas, kad SARS protrūkio metu užsikrėtė kur kas mažiau žmonių, tačiau liga dažnai būdavo sunkesnė. COVID-19 išplito žymiai plačiau visame pasaulyje, tačiau daugumos atvejų eiga buvo lengvesnė arba vidutinio sunkumo.