ŽIV bėrimų tipai ir jų gydymas

Odos bėrimai dažnai siejami su ŽIV infekcija – jie gali atsirasti ankstyvosios infekcijos metu, vėlesnėse stadijose arba kaip organizmo atsakas į kai kuriuos vaistus ar infekcijas. Bėrimų pobūdis, atsiradimo laikas bei išvaizda kartais leidžia įtarti ŽIV ir tampa svarbiu ženklu, jog būtina pasitikrinti arba keisti gydymo planą.

Ankstyvas bėrimas: serokonversijos laikotarpis

Pirmomis savaitėmis po užsikrėtimo ŽIV gali pasireikšti itin specifinis odos bėrimas, vadinamas serokonversijos bėrimu. Šiuo metu imuninė sistema aktyviai kovoja su virusu, todėl visame kūne juntamos uždegiminės reakcijos. Dažnai kartu pasireiškia gripą primenantys simptomai – karščiavimas, raumenų skausmai, bendras silpnumas. Pats bėrimas dažniausiai išryškėja praėjus 2–6 savaitėms po infekcijos.

• Ant odos atsiranda raudoni, plokšti plotai su mažais iškiliais spuogeliais
• Dažniausiai bėrimas matomas viršutinėje kūno dalyje
• Kartais jaučiamas niežėjimas ar perštėjimas
• Padidėję limfmazgiai

Toks bėrimas pasitaiko maždaug pusėje asmenų, kurie neseniai buvo užsikrėtę ŽIV. Jis dažniausiai praeina savaime per 1–2 savaites, tačiau be tinkamo gydymo infekcija tyliai silpnina imuninę sistemą.

Bėrimai latentiniame etape: niežtinė populinė erupcija

Po ankstyvojo ligos periodo ŽIV dažnai užsitęsia ilgam be ryškių simptomų, tačiau virusas toliau ardo apsaugines kūno sistemas. Vienas dažnesnių bėrimų šioje stadijoje – tai niežtinė populinė erupcija (PPE). Šie maži, tvirti raudoni spuogeliai stipriai niežti ir dažnai būna vienintelis ligos požymis ilgą laiką.

• Odoje matomi smulkūs raudoni dariniai, dažniausiai ant rankų, kojų, liemens ir veido (bet ne ant delnų ar padų)
• Labai stiprus niežėjimas
• Dėl kasymosi kai kuriose vietose oda tampa tamsesnė

Ši odos reakcija nustatoma 25–79 % žmonių, sergančių ŽIV, dažniau moterims ir gyvenantiems šilto klimato šalyse. Simptomams malšinti gali būti skiriami vietinio poveikio steroidai ar antihistamininiai vaistai; būtina pradėti gydymą nuo ŽIV, jeigu jis dar nepradėtas.

Eozinofilinis folikulitas: folikulų uždegimas

Kai kuriems ŽIV sergantiems asmenims išsivysto retesnė odos būklė – eozinofilinis folikulitas. Ši liga panaši į PPE, tačiau apima plaukų folikulus. Jai būdingas padidėjęs tam tikros rūšies baltųjų kraujo kūnelių, vadinamų eozinofilais, kiekis – jie paprastai padeda kovoti su grybelinėmis ar parazitinėmis infekcijomis.

• Odą dengia paraudę, niežtintys folikulai
• Daugiau matoma pečių, liemens, viršutinių rankų, kaklo ir kaktos srityse
• Kartais gali pūliuoti

Eozinofiliniam folikulitui kontroliuoti naudojami antiretrovirusiniai, steroidiniai ar antihistamininiai preparatai, o taip pat – vietiniai arba geriamieji priešgrybeliniai vaistai, pavyzdžiui, itrakonazolas.

Seborėjinis dermatitas: dažnas ŽIV palydovas

Seborėjinis dermatitas – viena dažniausių odos problemų tarp žmonių, sergančių ŽIV, ypač esant pažengusiai ligos stadijai. Šis dermatitas pasireiškia daugiau nei 80 % sergančių ŽIV, tačiau ir sveikiems asmenims pasireiškia 1–3 % atvejų.

• Ant galvos odos, antakių, barzdos ar ūsų atsiranda pleiskanojimas
• Veido, nosies, ausų, akių vokų, krūtinės, pažastų, kirkšnių ar kūno raukšlių srityse susidaro riebaluotos, žvynuotos dėmės
• Šviesios odos asmenims išryškėja patamsėjusios, tamsesnių odos atspalvių žmonėms – pašviesėjusios dėmės
• Niežulys

Simptomams malšinti taikomi vietinio poveikio steroidai, antihistamininiai preparatai ir drėkinantys kremai, padedantys mažinti pleiskanojimą.

Oportunistinės infekcijos ir odos pažeidimai

ŽIV silpnėja imuninė sistema, todėl organizmas tampa neatsparus vadinamoms oportunistinėms infekcijoms. Jų pobūdis ir dažnumas priklauso nuo imuninės sistemos būklės – ji vertinama pagal CD4 ląstelių skaičių kraujyje. Jei šis rodiklis krenta žemiau 200, išauga sunkių infekcijų ir odos pažeidimų grėsmė.

Vaistų sukeliami bėrimai ir pavojingos reakcijos

Kartais odos bėrimas gali būti susijęs su ŽIV gydymui skirtais vaistais arba kitais preparatais. Tokie bėrimai paprastai atsiranda praėjus nuo kelių dienų iki dviejų savaičių po gydymo pradžios. Dažnesni simptomai:

• Labai išplitęs bėrimas, primenantis tymus, arba dilgėlinė
• Pradžioje dažniausiai matomas ant liemens, vėliau plinta į galūnes ir kaklą
• Stiprus niežėjimas

Dažniausiai simptomai praeina nutraukus vaisto vartojimą; gydytojas gali skirti antihistamininių vaistų, kad sumažintų niežėjimą, paraudimą ar tinimą.

Retais atvejais gali išsivystyti sunkios, pavojingos gyvybei reakcijos, tokios kaip Stevenso-Džonsono sindromas (SJS) ar toksinė epidermio nekrolizė (TEN). Joms būdingas platus odos pūslių susidarymas, epidermio atsisluoksniavimas ir skausmingų žaizdų apie burną, akis susiformavimas.

• Labai aukšta temperatūra
• Viso kūno skausmai
• Plačiai išplitęs plokščias raudonas ar melsvas bėrimas, pereinantis į pūsles
• Stiprus odos lupimasis
• Opelės burnos, akių srityse

Tokioms būklėms būtinas skubus gydymas ligoninėje siekiant išvengti dehidratacijos, šoko ar kitų komplikacijų. Be infuzinės terapijos taikomi ir kraujo uždegimą mažinantys vaistai.

Kada verta kreiptis į specialistą?

Bet kokio tipo bėrimai, atsiradę sergant ŽIV ar vartojant naujus vaistus, turėtų būti aptarti su gydytoju, kuris gali paskirti tinkamą gydymą ar pakoreguoti esamus medikamentus.

Santrauka

Nuo ŽIV infekcijos pradžios bėrimai gali pasirodyti įvairiais ligos etapais – tiek iškart po užsikrėtimo, tiek vėliau, kai imuninė sistema jau pažeista. Jie gali atsirasti dėl pačios ligos, oportunistinių infekcijų arba kaip reakcija į gydymą. Kiekvienam atvejui taikomas specialus gydymas – nuo vietinių vaistų ar antihistamininių preparatų iki antivirusinio gydymo koregavimo.