ŽIV ir AIDS: priežastys, simptomai, gydymas ir prevencija

ŽIV reiškia žmogaus imunodeficito virusą. Jis užkrečia ir sunaikina imuninės sistemos ląsteles, todėl organizmui tampa sunku kovoti su kitomis ligomis. Kai ŽIV stipriai susilpnina imuninę sistemą, gali išsivystyti įgytas imunodeficito sindromas (AIDS).

Kadangi ŽIV įterpia savo genetinę informaciją į žmogaus DNR atvirkštine tvarka, jis vadinamas retrovirusu.

Kas yra AIDS?

AIDS yra paskutinė ir sunkiausia ŽIV infekcijos stadija. Žmonės, sergantys AIDS, turi labai mažą tam tikrų baltųjų kraujo kūnelių kiekį ir stipriai pažeistą imuninę sistemą. Jie gali susirgti papildomomis ligomis, rodančiomis, kad infekcija progresavo iki AIDS stadijos.

Be gydymo, ŽIV infekcija paprastai pereina į AIDS per maždaug 10 metų.

Kuo skiriasi ŽIV ir AIDS?

ŽIV ir AIDS skiriasi tuo, kad ŽIV yra virusas, silpninantis imuninę sistemą, o AIDS – tai būklė, kuri išsivysto dėl ŽIV, kai imuninė sistema tampa labai pažeista.

Jei žmogus nėra užsikrėtęs ŽIV, jis negali susirgti AIDS. Dėl gydymo, kuris lėtina viruso poveikį, ne visi, turintys ŽIV, išsivysto į AIDS stadiją. Tačiau be gydymo beveik visi ŽIV užsikrėtę asmenys ilgainiui pasiekia AIDS stadiją.

Kaip ŽIV veikia organizmą?

ŽIV užkrečia baltuosius kraujo kūnelius, vadinamus CD4 arba pagalbinėmis T ląstelėmis. Šis virusas jas sunaikina, todėl baltųjų kraujo kūnelių skaičius mažėja. Susilpnėjusi imuninė sistema nebegali kovoti su infekcijomis, net su tomis, kurios paprastai nesukelia ligų sveikam žmogui.

Iš pradžių ŽIV gali sukelti gripą primenančius simptomus. Po to jis gali ilgą laiką išlikti organizme be jokių pastebimų požymių, vis lėtai naikindamas T ląsteles. Kai jų kiekis tampa labai mažas arba pradeda vystytis ligos, kurių žmonės su sveika imunine sistema paprastai nesuserga, infekcija pasiekia AIDS stadiją.

AIDS gali sukelti staigų svorio kritimą, stiprų nuovargį, opas burnoje ar lytinių organų srityje, karščiavimą, naktinį prakaitavimą ir odos spalvos pokyčius. Be to, žmonėms, sergantiems AIDS, dažnai išsivysto kitos ligos ir vėžiniai susirgimai, sukeliantys papildomus simptomus.

Kas yra retrovirusas?

Retrovirusas veikia atvirkštine tvarka nei žmogaus ląstelės. Žmogaus ląstelės turi genetinę informaciją (DNR), kuri siunčia signalus (RNR), kad būtų gaminamos organizmui reikalingos baltyminės medžiagos.

Retrovirusai turi genetinę informaciją RNR formoje. Kai retrovirusas patenka į ląstelę, jis paverčia savo RNR į DNR, kad atrodytų kaip žmogaus genetinė medžiaga. Tuomet jis įsiterpia į ląstelės DNR, priversdamas ją veikti pagal viruso instrukcijas.

ŽIV yra retrovirusas. Visi virusai įsiveržia į organizmo ląsteles ir naudoja jas savo kopijoms gaminti. Tačiau ŽIV ne tik pasinaudoja ląstelėmis savo dauginimuisi, bet ir įrašo savo genetinę informaciją į jų DNR.

Kas gali užsikrėsti ŽIV?

Yra klaidinga manyti, kad ŽIV gali užsikrėsti tik tam tikros žmonių grupės. Kiekvienas gali užsikrėsti ŽIV, jei turėjo kontaktą su šiuo virusu. Dažniausi ŽIV plitimo būdai – nesaugių lytinių santykių turėjimas ir adatų dalijimasis vartojant narkotikus.

Kai kurios žmonių grupės susiduria su didesne ŽIV rizika nei kitos. Tarp didžiausią riziką turinčių grupių yra:

• Vyrai, turintys lytinių santykių su vyrais, įskaitant homoseksualius ir biseksualius asmenis.
• Tam tikros etninės grupės, pavyzdžiui, juodaodžiai ir lotynų kilmės žmonės.
• Asmenys, kurie užsiima seksu už pinigus ar kitokias gėrybes.

Nors šios grupės labiau paveiktos ŽIV, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad jos susiduria su didesniais sunkumais gauti prevencinę priežiūrą, išsitirti ar gauti tinkamą gydymą. Homofobija, rasizmas, skurdas ir socialinės stigmos apie ŽIV išlieka pagrindinėmis kliūtimis, trukdančiomis žmonėms gauti kokybišką medicininę pagalbą.

Kaip dažnai pasitaiko ŽIV?

Naujų ŽIV infekcijų skaičius sumažėjo. 2019 metais su ŽIV gyveno apie 1,2 milijono žmonių. Maždaug 13 % iš jų nežinojo, kad yra užsikrėtę, todėl reguliarus ŽIV testavimas yra labai svarbus

ŽIV simptomai

ŽIV infekcija gali būti besimptomė, todėl svarbu atlikti testus net jei jaučiatės visiškai sveiki.

Kai kuriems žmonėms pirmosiomis savaitėmis po užsikrėtimo gali pasireikšti gripą primenantys simptomai, įskaitant:

• Karščiavimą
• Drebulį
• Nuovargį
• Gerklės skausmą
• Raumenų skausmus
• Naktinį prakaitavimą
• Odos bėrimą
• Patinusius limfmazgius
• Opas burnoje

Kokios yra ŽIV stadijos?

ŽIV infekcija vyksta trimis etapais:

1 stadija: ūminė ŽIV infekcija

Kai kuriems žmonėms per mėnesį ar du po užsikrėtimo pasireiškia gripą primenantys simptomai. Šie požymiai paprastai išnyksta per savaitę ar mėnesį.

2 stadija: lėtinė stadija / klinikinė latencija

Po ūminės stadijos ŽIV gali ilgus metus nepasireikšti jokiais simptomais. Tačiau net jei jaučiatės gerai, virusas vis tiek gali būti perduodamas kitiems.

3 stadija: AIDS

AIDS yra sunkiausia ŽIV infekcijos stadija. Šiame etape imuninė sistema yra stipriai nusilpusi, todėl organizmas tampa itin pažeidžiamas įvairioms infekcijoms.

Šios infekcijos vadinamos oportunistinėmis, nes paprastai sveiki žmonės su jomis sėkmingai susidoroja. Tačiau kai ŽIV progresuoja iki AIDS, šios ligos pasinaudoja susilpnėjusia imunine sistema.

Be to, sergant AIDS, padidėja tam tikrų vėžinių susirgimų tikimybė. Šios ligos ir infekcijos kartu vadinamos AIDS apibrėžiančiomis ligomis.

Norint diagnozuoti AIDS, reikia turėti ŽIV infekciją ir bent vieną iš šių požymių:

• CD4 ląstelių kiekis kraujyje mažesnis nei 200 ląstelių viename kubiniame milimetre.
• AIDS apibrėžianti liga.

Kas yra AIDS apibrėžiančios ligos?

Tai oportunistinės infekcijos, tam tikri vėžiniai susirgimai (dažniausiai sukelti virusų) ir kai kurios neurologinės būklės. Jos apima:

• Burkito limfomą
• Stemplės, bronchų, trachėjos ar plaučių kandidozę
• Lėtinę žarnyno izosporiozę, trunkančią ilgiau nei mėnesį
• Plaučių ribas peržengusią kokcidioidomikozę
• Lėtinę žarnyno kriptosporidiozę, trunkančią ilgiau nei mėnesį
• Citomegaloviruso infekciją (išskyrus kepenis, blužnį ar limfmazgius), pasireiškusią po pirmojo gyvenimo mėnesio
• Citomegalovirusinį retinitą, sukeliantį regos praradimą
• Su ŽIV susijusią encefalopatiją
• Plaučių ribas peržengusią kriptokokozę
• Herpes viruso opas, trunkančias ilgiau nei mėnesį
• Herpes viruso bronchitą, plaučių uždegimą ar stemplės uždegimą, atsiradusį po pirmojo gyvenimo mėnesio
• Plaučių ribas peržengusią histoplazmozę
• ŽIV sukeltą išsekimo sindromą
• Invazinį gimdos kaklelio vėžį
• Imunoblastinę limfomą
• Kaposi sarkomą
• Pasikartojančias bakterines infekcijas
• Už plaučių ribų išplitusį Mycobacterium avium kompleksą (MAC)
• Už plaučių ribų išplitusį Mycobacterium kansasii
• Bet kurios lokalizacijos tuberkuliozę
• Už plaučių ribų išplitusią Mycobacterium infekciją (nepriklausančią nurodytoms rūšims)
• Pneumocystis jirovecii sukeltą plaučių uždegimą
• Pirminę smegenų limfomą
• Progresuojančią daugiažidinę leukoencefalopatiją
• Pasikartojantį plaučių uždegimą
• Pasikartojančią Salmonella bakteriemiją (ne vidurių šiltinės)
• Smegenų toksoplazmozę, pasireiškusią po pirmojo gyvenimo mėnesio.

Kokie yra AIDS simptomai?

AIDS simptomus gali sukelti pati ŽIV infekcija, tačiau dauguma jų atsiranda dėl ligų, kurios pasinaudoja susilpnėjusia imunine sistema.

Kaip atsiranda ŽIV ir AIDS?

ŽIV sukelia žmogaus imunodeficito virusas. Jis atakuoja pagalbines T ląsteles (CD4), silpnindamas imuninę sistemą.

AIDS išsivysto tada, kai imuninės sistemos ląstelių kiekis tampa per mažas, kad organizmas galėtų kovoti su kitomis ligomis.

Kaip plinta ŽIV?

ŽIV perduodamas per kraują, spermą, makšties skysčius, motinos pieną ir išangės skysčius. Bet kurios lyties ir seksualinės orientacijos žmonės gali užsikrėsti bei perduoti virusą kitiems.

Virusas gali patekti į organizmą per burną, išangę, varpą, makštį arba pažeistą odą. Jis negali prasiskverbti pro sveiką odą, nebent yra žaizdų ar įtrūkimų. Jei nėščia moteris serga ŽIV, ji gali perduoti virusą vaisiui.

Dažniausi ŽIV plitimo būdai yra nesaugūs lytiniai santykiai ir adatų dalijimasis vartojant narkotikus. Net jei jaučiatės gerai, vis tiek galite perduoti ŽIV kitiems.

Ar galima užsikrėsti ŽIV per bučinį?

Kadangi ŽIV neplinta per seiles, užsikrėsti bučiuojantis nėra įprasta. Tačiau jei abu asmenys turi atviras žaizdas burnoje ar kraujuojančias dantenas, yra tikimybė, kad virusas gali būti perduotas giliais, atvirais bučiniais.

ŽIV neplinta per

• Fizinį kontaktą ar apsikabinimus su užsikrėtusiu asmeniu.
• Viešuosius tualetus ar baseinus.
• Bendrą indų, stalo įrankių ar telefonų naudojimą.
• Vabzdžių įkandimus.
• Kraujodaros donorystę.

Kaip sužinoti, ar turiu ŽIV?

Žmogaus negalima atpažinti kaip ŽIV užsikrėtusio vien iš išvaizdos. Be to, daugelis žmonių, užsikrėtę virusu, ilgą laiką nejaučia jokių simptomų. Vienintelis būdas sužinoti, ar sergate ŽIV, yra atlikti testą.

Kadangi beveik kas septintas užsikrėtęs žmogus nežino, jog turi ŽIV, rekomenduojama, kad visi 13-64 metų žmonės bent kartą gyvenime atliktų ŽIV testą kaip įprastos sveikatos priežiūros dalį. Šis testas yra savanoriškas ir konfidencialus.

Kaip diagnozuojamas ŽIV?

ŽIV diagnozuojamas tiriant kraujo ar seilių mėginį. Testą galima atlikti namuose, gydytojo kabinete arba specializuotose tyrimų vietose.

Jei testas yra neigiamas, papildomas tyrimas nereikalingas, jei:

• Per pastaruosius tris mėnesius nebuvo galimo kontakto su ŽIV.
• Nebuvo kontakto su ŽIV per nustatytą testavimo “lango periodą”. Jei nesate tikri, koks yra jūsų atlikto testo lango periodas, pasitarkite su gydytoju.

Jei galimas kontaktas įvyko per tris mėnesius iki tyrimo, rekomenduojama atlikti pakartotinį testą, kad būtų patvirtintas neigiamas rezultatas.

Jei testas teigiamas, laboratorija gali atlikti papildomus tyrimus rezultatui patvirtinti.

Kokie testai naudojami ŽIV diagnozuoti?

ŽIV nustatymui yra trijų tipų testai: antigeno/antikūno testai, antikūnų testai ir nukleino rūgščių testai (NAT).

Antigeno/antikūno testai

• Antigenų testai nustato ŽIV baltymus, vadinamus p24.
• Antikūnų testai ieško organizmo reakcijos į šiuos baltymus.
• Kombinuoti antigeno/antikūno testai aptinka abu komponentus.

Gydytojas paima kraujo mėginį iš venos ir siunčia į laboratoriją. Šis testas gali nustatyti ŽIV per 18-45 dienas po užsikrėtimo.

Taip pat yra greitasis antigeno/antikūno testas, kuris atliekamas piršto dūriu paimant kraujo lašelį. Šis testas gali aptikti ŽIV per 18-90 dienų po užsikrėtimo.

Antikūnų testai

Šie testai aptinka ŽIV antikūnus kraujyje arba seilėse. Tyrimas gali būti atliekamas paimant kraujo mėginį iš venos, piršto dūrio arba naudojant specialų tamponą, kuris perbraukiamas per dantenas seilių surinkimui.

Antikūnų testai gali aptikti ŽIV per 23-90 dienų po užsikrėtimo. Kraujo mėginių testai gali aptikti virusą greičiau nei seilių ar piršto dūrio testai.

Nukleino rūgščių testai (NAT)

Šie testai tiesiogiai ieško ŽIV viruso kraujyje. Mėginys paimamas iš venos ir siunčiamas į laboratoriją.

NAT testai gali nustatyti ŽIV per 10-33 dienas po užsikrėtimo. Tačiau jie dažniausiai nėra atliekami, nebent žmogus turėjo didelės rizikos kontaktą su ŽIV.

Jei testas yra teigiamas, gydytojas gali rekomenduoti papildomus tyrimus, tokius kaip:

• Hepatito virusų patikra
• Krūtinės ląstos rentgenograma
• Pap testas
• CD4 ląstelių skaičiavimas
• Tuberkuliozės testas

Ar yra namų testai ŽIV nustatyti?

Taip, yra namų ŽIV testai. Kai kurie iš jų yra greitieji testai – reikia perbraukti specialiu tamponu per dantenas, o tada jį įdėti į tirpalą. Rezultatai gaunami per 15-20 minučių.

Kiti namų testai reikalauja paimti kraujo lašą iš piršto, užlašinti jį ant kortelės ir išsiųsti į laboratoriją.

Jei namų testas yra teigiamas, būtina kreiptis į gydytoją papildomiems tyrimams rezultatui patvirtinti.