Kodėl per įtampą atsiranda poreikis dažnai judėti

Ar kada pastebėjote, kad esant stresui, didėja noras vaikščioti, linguoti ar kitaip judėti? Galbūt darbo metu, kai laukia svarbus susitikimas, ar per egzaminą, pradeda virpėti kojos, rankos dažnai keičia padėtį, o kūnas tarsi neleidžia ramiai nusėdėti. Tai nėra atsitiktinumas. Tokia fiziologinė ir elgsena reakcija susijusi su mūsų organizmo reakcija į stresą ir tam tikrais smegenų bei nervų sistemos mechanizmais. Kodėl per įtampą atsiranda poreikis dažnai judėti ir ką apie tai sako mokslas?

Organizmo reakcija į stresą

Kas vyksta kūne patiriant įtampą?

Kai patiriame stresą ar įtampą, mūsų organizmas aktyvuoja savisaugos sistemą, vadinamą „kovok, bėk arba sustink“ (angl. fight, flight or freeze). Tai automatinis fiziologinis atsakas, inicijuojamas simpatinės nervų sistemos. Pasikeičia širdies ritmas, kvėpavimas, suintensyvėja kraujotaka raumenims – viskas tam, kad būtumėte pasiruošę greitai reaguoti ir išgyventi grėsmės akivaizdoje.

Kokie hormonai atsakingi už šią reakciją?

• Adrenalinas – žinomas kaip „streso hormonas“, jis skatina energijos išsiskyrimą bei raumenų parengimą veiksmui.
• Kortizolis – ilgalaikio streso hormonas, stiprina organizmo „budrumą“.
• Norepinefrinas – didina širdies spartą, tonizuoja raumenis.

Šių hormonų poveikyje žmogus tampa nerimastingesnis, padidėja jautrumas, todėl dažnai atsiranda poreikis judėti – tai savotiškas atliekomos energijos „iškraipymas“.

Psichologiniai mechanizmai: kodėl norime judėti?

Prigimtinė kūno reakcija

Nuolatinis judėjimas, pavyzdžiui, sėdint trypčiojimas kojomis, rankų sukiojimas, linguojimas ar vaikščiojimas pirmyn-atgal, yra laikomi „save reguliuojančiais“ elgesio būdais. Tokios reakcijos padeda sumažinti įtampą, nes fizinis aktyvumas „sugeria“ perteklinę energiją, kylančią iš streso hormonų pertekliaus.

Savikontrolės ir nusiraminimo priemonės

Be to, pasąmoningas judesys ar fizinis aktyvumas gali būti savotiška strategija susidoroti su nerimu. Kiekvienam organizmui natūralu ieškoti būdų sugrąžinti emocinę pusiausvyrą. Dėl to net ir nedideli pasikartojantys judesiai dažnai „nuramina“ nervų sistemą, mažina įtampą, padeda susikoncentruoti arba atsipalaiduoti.

Mokslinis pagrindimas

Tyrimai apie judėjimą ir stresą

Remiantis JAV nacionalinio sveikatos instituto (NIH) ir Europos neuropsichologinių tyrimų duomenimis, nerimą ar įtampą dažnai lydi motorinis nerimas – tai įvairios valingos ar nevalingos kūno dalžių judesių formos. Tokių judesių tikslas – sumažinti vidinę įtampą.

Studijos rodo, kad sistemingas fizinis aktyvumas gali sumažinti streso hormono kortizolio kiekį, pagerinti nuotaiką, didinti atsparumą stresui. Todėl net minimalūs judesiai stresinėje situacijoje trumpam „atitraukia“ mintis nuo nerimo, padeda fiziologiškai „išleisti garą“.

Neurologiniai aspektai

Atsakinga už poreikį judėti gali būti tam tikra smegenų sritis – bazalinių ganglijų tinklas. Jis reguliuoja judesius ir impulsus, reaguodamas į emocines būsenas. Kuo didesnis nerimas, tuo dažniau ši sistema siunčia signalus judėti, kad palengvintų emocinę įtampą.

Judėjimas kaip sveikas atsakas į įtampą

Judėjimo nauda streso metu

• Padeda organizmui greičiau skaidyti streso hormonus.
• Stiprina širdies ir kraujagyslių sistemą.
• Gerina nuotaiką ir sumažina depresijos bei nerimo simptomus.
• Didina gebėjimą susikaupti (ypač vaikai ar paaugliai, patyrę įtampą, dažnai bėgioja ar juda, kad gali susikoncentruoti).

Praktiniai patarimai

Judėjimas, ypač per trumpas pertraukėles, gali būti puiki pagalba patiriant stresą. Įtraukite trumpą pasivaikščiojimą, tempimo pratimus ar net paprastus giluminio kvėpavimo ir judesio derinius. Darbe ar mokykloje galite leisti sau retkarčiais pakilti nuo stalo, prasieiti, netgi atlikti kelis pritūpimus ar rankų mostus. Tokia mini mankšta ne tik sumažins įtampą, bet ir pagerins smegenų aprūpinimą deguonimi.

Įtampa ir judėjimo poreikis: dažni mitai

Mitas: „Judėjimas per stresą rodo silpnumą ar nesugebėjimą susitvarkyti su jausmais.“ Iš tiesų tai – natūrali, biologiškai pagrįsta reakcija, padedanti prisitaikyti ir išgyventi. Nereikia gėdytis, jei per įtampą norisi vaikščioti, trypčioti, ar keisti kūno padėtį.

Mitas: „Judėjimas padidina nerimą.“ Nedidelis, pasikartojantis judėjimas, ypač esant įtampai, leidžia „iškrauti“ energiją ir sumažinti vidinį spaudimą, o ne padidinti nerimą. Tik ilgalaikis, labai intensyvus motorinis nerimas gali signalizuoti apie rimtesnius emocinius ar nervų sistemos sutrikimus.

Kada verta sunerimti?

Įprastai judėjimo padidėjimas per stresą yra normali reakcija. Tačiau jei nevalingas judėjimas tampa labai dažnas, trukdo kasdieniam gyvenimui arba kuria diskomfortą jums ar aplinkiniams, gali būti verta pasitarti su gydytoju, psichologu arba neurologu. Ypač jei judesiai yra ypač stiprūs (pvz., tiki panašūs į „tikus“), vargina ilgą laiką, lydi miego sutrikimai, depresijos ar stipraus nerimo simptomai. Tokiais atvejais būtina ieškoti profesionalios pagalbos.

Išvados ir rekomendacijos

Nuolatinis judėjimo poreikis esant įtampai yra natūralus ir biologiškai pagrįstas reiškinys, padedantis organizmui susidoroti su stresu. Šį poreikį sukelia tiek hormoniniai, tiek neurologiniai kūno procesai. Pastebėję, kad dažniau judate per stresą, priimkite tai kaip sveiką būdą išsikrauti. Svarbiausia stebėti, ar šis elgesys nekliudo kasdienėms veikloms – tuomet verta pasitarti su specialistu. Visais kitais atvejais judėjimas per įtampą gali būti jūsų kūno sąjungininkas sveikesniam gyvenimui, todėl vertinkite jį kaip natūralų ir pozityvų atsaką į stresą.