Kodėl per nerimą norisi pasikišti rankas po pažastimis

Nerimo metu daugelis žmonių pastebi įvairiausių kūno reakcijų ir įpročių, apie kuriuos dažnai net nesusimąsto kasdienybėje. Vienas iš tokių įdomių, nors ir ne visuomet aptariamų, įpročių – noras instinktyviai prispausti rankas po pažastimis arba laikyti jas arti kūno. Šis elgesys gali atrodyti keistas ar net juokingas, tačiau jis turi aiškų fizinį ir psichologinį pagrindą, susijusį su žmogaus nervų sistemos veikimu, emociniais poreikiais ir net evoliucijos istorija. Straipsnyje išsamiai panagrinėsime, kodėl nerimo metu rankų padėtis prie pažastų tampa tokia viliojanti, kokios yra šio reiškinio priežastys bei ką apie tai sako psichologai ir mokslininkai.

Kas vyksta kūne, kai jaučiame nerimą?

Pajutus nerimą, organizme pradedami įvairūs fiziologiniai procesai, dažnai siejami su vadinamuoju „kova arba bėk“ atsaku. Tai yra natūrali organizmo reakcija, kurią sukelia simpatinės nervų sistemos suaktyvėjimas. Kraujyje padidėja adrenalino ir kitų streso hormonų kiekis, pagreitėja širdies ritmas, suaktyvėja raumenys. Kūnas automatiškai pasirengia galimam pavojui, net jei realaus grėsmės nėra. Tai nulemia ne tik vidinius pojūčius, bet ir išorinius veiksmus bei laikysenos pokyčius.

Kodėl kyla noras laikyti rankas po pažastimis?

Instinktyvus poreikis apsisaugoti

Fizinis rankų prispaudimas prie kūno ar jų nukreipimas po pažastimis būdingas daugeliui žmonių, jaučiančių stresą ar nerimą. Toks kūno judesys turi gilią biologinę prasmę. Panašius veiksmus galime stebėti ir gyvūnų pasaulyje – gyvūnai, išsigandę ar jausdamiesi nesaugūs, linkę susiraityti, sumažinti savo paviršių, priglusti prie savęs. Žmogui laikymas rankų prie pažastų yra būdas instinktyviai saugotis, sumažinti galimus pavojus kūnui, ypač jautrioms vietoms, tokioms kaip krūtinė ar šonkauliai.

Savigynos signalas

Psichologai aiškina, kad užsidėjus rankas po pažastimis, siunčiame tiek sau, tiek aplinkiniams savigynos gestą. Tai gali būti nesąmoningas bandymas sumažinti pažeidžiamumą, paslėpti trapią kūno vietą. Dažniausiai tokia poza signalizuoja uždarumą, emocinį diskomfortą ar norą išlaikyti atstumą. Toks elgesys pastebimas tiek kasdienėse situacijose (pavyzdžiui, viešo kalbėjimo metu), tiek sudėtingesnėse emocinėse patirtyse.

Savireguliacijos poreikis

Nerimas dažnai būna lydimas nemalonių kūniškų pojūčių – vidinio virpėjimo, šaltkrėčio ar net raumenų drebulio. Prispaudus rankas prie pažastų, natūraliai sušylame, jaučiame didesnį kūno stabilumą. Tai padeda ne tik sumažinti fizinį diskomfortą, bet ir sukuria emocinį saugumo jausmą. Ši poza gali tapti savotiška “savitvarkos” strategija, padedančia nurimti ir susitelkti į kūno pojūčius.

Evoliucinė pusė: prisitaikymo mechanizmai

Mokslininkai vis dažniau tyrinėja, kaip mūsų protėvių gyvenimo būdas paveikė šiuolaikines stresines reakcijas. Dar prieš tūkstančius metų žmogaus gyvybė priklausė nuo gebėjimo greitai reaguoti į pavojų ir apsaugoti savo kūną esant grėsmei. Jautrios kūno vietos – kaklas, pilvas, pažastys – buvo taikiniai plėšrūnams ar priešininkams, tad jų instinktyvus dengimas giliai įrašytas išlikimo mechanizmuose. Nors šiandienės grėsmės dažnai nėra fizinės, o psichologinės (pvz., egzaminas ar vadovo vertinimas), mūsų kūnas vis dar veikia pagal tuos pačius automatinius principus.

Ar tai – nerimo sutrikimo požymis?

Svarbu suprasti, kad dažnas noras laikyti rankas po pažastimis nerimo atveju nebūtinai reiškia rimtą sveikatos problemą. Tai gali būti natūrali organizmo reakcija į emocinį diskomfortą arba paprasta savireguliacijos priemonė. Tačiau, jei tokie gestai dažnai kartojasi, lydi stipri baimė ar socialinis atsiribojimas, verta pasidomėti, ar nėra užslėptų nerimo sutrikimų.

• Panic atakos ir nuolatinis nerimas: Jei apsauginiai gestai lydi kitus nerimo simptomus, tokius kaip širdies permušimai, prakaitavimas ar panikos priepuoliai, svarbu kreiptis į specialistą.
• Socialinė fobija: Dažnas rankų laikymas prie kūno viešuose renginiuose gali būti socialinio nerimo požymis.
• Vaikystės patirtys: Ankstyvi psichologiniai ar fiziniai išgyvenimai gali sustiprinti poreikį nuolat ginti kūną nuo galimos grėsmės.

Kaip sau padėti: paprasti patarimai

Jei pastebite, kad nerimo metu rankos automatiškai atsiduria po pažastimis, neverta savęs barti ar jausti gėdos. Tai normalu ir natūru. Tačiau, jei šis įprotis pradeda trukdyti kasdienybei, siūloma išbandyti keletą savireguliacijos metodų:

• Sąmoningas kvėpavimas: Lėti, gilūs įkvėpimai ir iškvėpimai padeda sumažinti raumenų įtampą ir sumažinti instinktyvų poreikį gynybinei pozai.
• Aptarkite savo jausmus: Kartais atviras pokalbis su artimu žmogumi ar psichologu apie savo nerimą sumažina poreikį „užsisklęsti“ kūno kalba.
• Lengvas fizinis aktyvumas: Nedidelis pasivaikščiojimas ar tempimo pratimai sumažina kūno įtampą ir padeda nukreipti energiją konstruktyvia linkme.
• Mindfulness praktikos: Jų dėka galima pagerinti gebėjimą pastebėti savo kūno būseną ir valdyti nerimą prieš jam įsibėgėjant.

Mitai ir tikrovė: ar reikia nerimauti?

Dažnai žmonės mano, kad „keisti“ judesiai ar pozos, pasitaikantys nerimo metu, yra kažkas nenormalaus ar netgi žalingo. Iš tiesų, tai natūrali žmogaus fiziologijos ir psichologijos dalis. Rankų laikymas po pažastimis yra vienas iš daugybės emocinės savigynos gestų. Jis neišduoda nei silpnumo, nei psichikos problemų, jei nesukelia didesnio diskomforto ar nepablogina gyvenimo kokybės. Jei šis įprotis tampa labai dažnas, sukelia izoliacijos pojūtį arba apsunkina bendravimą, verta pasitarti su psichologu ar psichoterapeutu. Daugumoje atvejų tai praeina savaime, kai tik išmokstame geriau atpažinti savo nerimo šaltinius ir išbandome sveikas emocijų valdymo priemones.

Išvada: natūralus kūno atsakas į emocinį diskomfortą

Noras prispausti rankas prie pažastų nerimo metu yra senas, biologijoje ir psichologijoje įrašytas savigynos mechanizmas. Šią pozą renkasi net nesąmoningai, kai ieškome saugumo, šilumos ar jaučiame emocinį stresą. Tai normalus žmogaus kūno atsakas, skirtas sumažinti pažeidžiamumo jausmą ir atgauti vidinį balansą. Svarbiausia – atpažinti savo kūno signalus, suprasti, jog nesate vieni su tokiomis reakcijomis, ir prireikus ieškoti papildomos pagalbos ar paramos. Rūpinimasis savimi prasideda nuo smulkmenų ir pagarba savo pojūčiams yra pirmas žingsnis link geresnės emocinės sveikatos.