Alavijas ir opinis kolitas

Alavijas – tai sultingas augalas, kurio gydomosiomis savybėmis žmonės naudojasi jau tūkstančius metų. Nors iš pradžių jis augo pietų Afrikoje, laikui bėgant alavijas paplito Afrikoje, Viduržemio jūros regione ir kai kuriose Pietų Amerikos dalyse. Dažniausiai sutinkamas yra Aloe barbadensis, geriau žinomas kaip alavijas vera.

Naudojamos dalys

Iš medicininės pusės vertingos dvi alavijo dalys: lapo viduje esantis skaidrus gelis ir šiek tiek po paviršiumi randama gelsva, karti ir lipni sultis, dar vadinama alavijo lateksu.

Gydomosios savybės

Alavijo gelis pasižymi raminamuoju poveikiu, todėl neretai tepamas ant sudirgusios, sausos ar nudegusios odos. Kai kuriuose tyrimuose gyvūnams pastebėta, kad šis gelis gali mažinti uždegimą. O kartais nurodomas ir antibakterinis ar priešgrybelinis poveikis.

Yra duomenų, kad išgertas alavijo gelis gali sumažinti uždegiminės žarnyno ligos aktyvumą, bet tyrimų nėra daug, o ir esami buvo atlikti su nedideliu pacientų skaičiumi.

Ribotumas gydymui

Dėl to, jog patikimų tyrimų trūksta, alavijo nerekomenduojama plačiai naudoti nei sergant opiniu kolitu, nei kitomis uždegiminėmis žarnyno ligomis, tokiomis kaip Krono liga.

Pavojai ir atsargumo priemonės

Alavijo lateksas – stipriai laisvinančiai veikianti medžiaga. Jis gali sukelti nemalonius pilvo spazmus ir nėra tinkamas žmonėms, sergantiems įvairiomis žarnyno ligomis (pavyzdžiui, hemorojumi, opiniu kolitu, Krono liga, dirgliosios žarnos sindromu, divertikulioze ar esant žarnyno užsikimšimui). Gydytojai jo kaip vidurių laisvinamojo neskiria, nes pasekmės gali būti itin nemalonios.

Kodėl mokslinių tyrimų apie alaviją mažai?

Vaistažolės dažnai sunkiai tiriamos moksliniais metodais. Sudėtinga užtikrinti, kad visi tiriamieji vartoja tolygų ir identiškos kokybės produktą – dėl to rezultatai gali būti nepatikimi. Papildomai, bet kokie pašaliniai junginiai mišinyje gali daryti įtaką tyrimo eigai. Be to, skiriasi dozių rekomendacijos ir gali būti neaišku, kiek iš tiesų veikliosios medžiagos gauna pacientai.

Tiriant augalinius preparatus, dažnai kyla etiniai klausimai, nes kai kurie žmonės jų vartojimo metu gali negauti įprastų gydymo būdų, o kitiems papildai gali būti derinami su gydytojo paskirtais vaistais. Dėl šių priežasčių mokslinių straipsnių apie žolinius preparatus, įskaitant alaviją, gydant uždegimines žarnyno ligas yra labai mažai.

Vaistų sąveika ir galimi pavojai

Alavijo lateksas gali paskatinti per greitą vaistų pasišalinimą iš organizmo, tad kartu su kitais vaistais jį naudoti nerekomenduojama. Laisvinantis poveikis trukdo vaistų įsisavinimui žarnyne, todėl jie gali veikti ne taip stipriai, kaip tikėtasi. Alavijo nederėtų vartoti su kitais vidurius laisvinančiais preparatais.

Ilgai vartojamas alavijas gali sumažinti kalio kiekį kraujyje – tai ypač pavojinga, jei žmogus naudojasi šlapimą varančiais ar kitais kalio apykaitą veikiančiais vaistais. Kai kuriems žmonėms sumažėjęs kalis gali baigtis rimtomis pasekmėmis, todėl su kai kuriais medikamentais alavijo vartoti negalima.

Visais atvejais, prieš derinant alaviją su kitais vaistais ar papildais, būtina pasitarti su gydytoju.

Vartojimas nėštumo ir žindymo metu

Alavijo lateksas yra draudžiamas nėščioms ir žindančioms moterims, nes yra duomenų apie galimą riziką vaisiui ar kūdikiui. Būtina pirmiausia pasikonsultuoti su gydytoju dėl galimo poveikio.

Ką būtina žinoti apie alaviją

Alavijo lateksas, esantis iškart po augalo lapo paviršiumi, pasižymi ne tik laisvinamuoju, bet ir organizmui žalingu poveikiu. Nesaikingas arba ilgalaikis jo vartojimas gali sukelti priklausomybę, žarnyno raumenų pakenkimus, kraujingą viduriavimą ar net inkstų pažeidimus.

Nors alavijo gelis dažniausiai yra saugus naudoti ant odos, o jo efektyvumas gydant tam tikras vidaus organų ligas lieka nepatvirtintas, laisvinamosios alavijo sultys gali būti pavojingos. Prieš renkantis bet kokias alternatyvias gydymo priemones būtina pasitarti su sveikatos specialistu.