Alopecija ir plaukų slinkimas: priežastys, gydymas ir patarimai, kaip susidoroti

Alopecijos areatos gydymas gali būti sudėtingas, tačiau šiuolaikinė medicina siūlo įvairių sprendimų, leidžiančių stabdyti ligos progresavimą ir paskatinti plaukų ataugimą. Nors visiškai išgydyti šio autoimuninio sutrikimo šiuo metu nepavyksta, gydymo būdų pasirinkimas yra platus.

Medikamentinis gydymas

Vienas iš dažniausiai taikomų būdų – kortikosteroidai. Tai vaistai, mažinantys uždegiminius procesus, kurie skiriami gydant autoimunines ligas. Jie gali būti leidžiami į plaukuotą odą, vartojami tabletėmis ar tepami kaip kremas, tepalas arba putos. Nors šių vaistų poveikio tenka palaukti, kai kuriems žmonėms jie padeda atkurti plaukų augimą.

Kartu taikoma ir vietinė imunoterapija. Jei iškritusių plaukų plotas didelis arba liga pasikartoja, į galvos odą užtepama tam tikrų cheminių medžiagų, kurios sukelia alerginę reakciją. Dėl šios reakcijos plaukai gali vėl pradėti augti, tačiau dažniausiai procedūrą reikia kartoti, kad rezultatas išliktų.

Gana plačiai naudojamas ir minoksidilis. Jis dažniausiai vartojamas kaip skystis, tepamas ant galvos odos esant nuplikimui, tačiau poveikis pasireiškia ne visada ir dažniausiai užtrunka apie tris mėnesius.

Naujesni gydymo būdai

Neseniai plaukų slinkimui gydyti pradėti skirti vadinamieji JAK inhibitoriai – geriami receptiniai vaistai, kurie mažina uždegimą imuniniame atsake. Šie vaistai dažnai rekomenduojami sudėtingesnėms arba ilgiau trunkančioms ligos formoms.

Kartais gydytojai skiria ir kitų autoimuninių ligų gydymui naudojamus medikamentus. Jų veiksmingumas kiekvienam žmogui gali būti skirtingas – kai kuriems plaukai atauga, kitiems pokyčiai nežymūs.

Papildomos priemonės ir būdai kasdienai

Be vaistų, galima rasti ir įvairių kitų pagalbinių sprendimų. Daugelį žmonių paguodžia galimybė prisidengti plaukų netekimą – tam tinka perukai, skarelės ar kepurės, kurios apsaugo galvos odą nuo saulės poveikio.

Stresas – vienas iš galimų ligos paūmėjimo veiksnių, todėl rekomenduojama daugiau dėmesio skirti poilsiui, streso valdymui bei subalansuotai mitybai. Nors nėra moksliškai patvirtinta, kad mažesnis stresas visiškai apsaugo nuo plaukų slinkimo, daugelis pastebi, kad savijauta pagerėja.

• Stiliniai produktai, tokie kaip geliai, putos ar plaukų pudros, gali vizualiai padidinti plaukų apimtį ir padėti paslėpti praretėjusias vietas.
• Dirbtinės blakstienos ar antakiai – papildomas būdas atkurti natūralią išvaizdą.
• Specialiai pritaikytas perukas (galvos protezas) užtikrina maksimalų pritaikymą ir komfortą.
• Kai kurie renkasi visiškai nusiskusti galvą ar kitas plaukuotas kūno dalis, kad plaukų slinkimas būtų mažiau pastebimas.

Ligos eigą ir prevencija

Nors alopecijos areatos išvengti nėra galimybės, šiuolaikinė medicina padeda kontroliuoti simptomus ir sulėtinti ligos progresą. Nepaisant tam tikro gydymo efektyvumo, liga gali pasikartoti skirtingais gyvenimo etapais.

Ko tikėtis ateityje?

Šis sutrikimas dažniausiai nėra pavojingas gyvybei, tačiau gali stipriai paveikti emocinę savijautą. Dėl stipraus nerimo ar liūdesio vertėtų ieškoti pagalbos psichologijos specialistų ar prisijungti prie palaikymo grupių. Jei netekote visų plaukų, galimas jų atauginimas – kiekvieno žmogaus eiga yra individuali. Jei ne, visuomet yra būdų paslėpti plaukų trūkumą ir apsaugoti galvos odą.

Staiga pastebėjus ryškų plaukų slinkimą, svarbu pasikonsultuoti su gydytoju dermatologu, nes tokius simptomus gali lemti ir kitos priežastys.

Santrauka: ką svarbu žinoti?

Alopecija areata yra autoimuninė liga, pasireiškianti įvairaus laipsnio plikimu – nuo kelių išplikusių plotelių iki visiško galvos ar kūno plaukų praradimo. Pasitaiko, kad pažeidžiami ir nagai – jie tampa trapūs, gali dužti ar skilinėti. Tikslios priežastys nenustatytos, tačiau genai, imuninės sistemos veiklos pokyčiai ir tam tikri išoriniai veiksniai (pvz., stresas) turi įtakos.

Nors kol kas šios ligos išgydyti negalima, efektyvūs gydymo metodai padeda sušvelninti simptomus ir, daugeliu atvejų, atkurti plaukus. Svarbiausia – nepamiršti, kad diagnozę ir gydymo strategiją turėtų nustatyti gydytojas dermatologas.