Ar pacientai turi teisę atsisakyti gydymo?

Suaugusio žmogaus teisė atsisakyti medicininio gydymo yra pripažinta įstatymų: jei asmuo yra psichiškai kompetentingas, jis pats gali nuspręsti, ar norės gydytis, net jei toks sprendimas gali lemti rimtas ligos pasekmes ar net mirtį. Dažnai tai pasitaiko, kai sergama nepagydoma liga – daugelis renkasi trumpesnį, bet kokybiškesnį gyvenimą, užuot rinkęsi ilgesnį su sunkiais gydymo šalutiniais poveikiais.

Teisės į informuotą pasirinkimą ir atsisakymą

Pagrindinė gydymo atsisakymo teisė glaudžiai susijusi su informuoto sutikimo principu. Šis principas reiškia, kad gydytojas turi pacientui pateikti išsamų ir aiškų paaiškinimą apie diagnozę, galimus gydymo būdus, jų riziką bei alternatyvas. Tik tada, kai asmuo visiškai supranta pateiktą informaciją ir yra laisvas nuo spaudimo, jis gali priimti savarankišką sprendimą – sutikti su gydymu arba jo atsisakyti.

• Pirmiausia pacientas turi suprasti savo diagnozę.
• Paaiškinamas siūlomas gydymas.
• Diskutuojama apie galimą riziką ir naudą.
• Aptariamos alternatyvos bei jų privalumai ir trūkumai.
• Galiausiai atskleidžiama, kas gali nutikti, jei gydymas bus atsisakytas.

Itin svarbu, kad šis procesas vyktų be bet kokio spaudimo. Spaudimas gali būti ir akivaizdus (pvz., grasinti, šaukti), ir subtilus (formuoti informaciją taip, kad žmogus pasirinktų gydymą). Taip pat neturi būti jokio tiesioginio ar netiesioginio skatinimo ar manipuliavimo.

Daugumoje atvejų raštiškas informuotas sutikimas nereikalingas, išskyrus medicinos tyrimus ar klinikinius bandymus – čia sutikimas turi būti užfiksuotas raštu ir pasirašytas.

Kada gydymas gali būti privalomas

Retais atvejais gydymo atsisakymo teisė gali būti ribojama. Pavyzdžiui, jei žmogus neturi pakankamų psichinių gebėjimų savarankiškai spręsti dėl savo sveikatos (vadinamas nepakankamu veiksnumu), tuomet teismas ar kiti specialistai gali skirti globėją, kad šis priimtų medicininius sprendimus. Nepakankamas veiksnumas gali kilti dėl traumos, sunkios psichikos ligos, alkoholio ar narkotikų poveikio.

Jei kyla abejonių, ar pacientas iš tiesų geba tinkamai įvertinti situaciją, jo vertinime gali dalyvauti gydytojai, psichiatrai, etikos ekspertai, šeimos nariai. Tik įsitikinus, kad jis visiškai supranta savo pasirinkimo padarinius, sprendimas laikomas teisėtu.

Tėvų teisės spręsti dėl nepilnamečių vaikų gydymo dažnai gana plačios, tačiau jos nėra neribotos. Jei tėvų sprendimas kelia grėsmę vaiko gyvybei, gydytojai ar teismas gali įsikišti. Net religinių įsitikinimų pagrindu tėvai negali atsisakyti gyvybiškai svarbaus gydymo, jei jo atsisakymas gali baigtis vaiko mirtimi.

• Tėvų atsisakymas leidžiamas tik tuo atveju, jei gydymas beprasmiškas, pavyzdžiui, sergant nepagydoma liga.
• Kitais atvejais – kai gyvybę išgelbėti galintis gydymas egzistuoja ir gydytojai dėl jo vieningai sutaria, gydymo atsisakymas netaikomas.

Kiek vaikams leidžiama spręsti dėl savo sveikatos, gali skirtis priklausomai nuo amžiaus ir šalies įstatymų. Kai kur paaugliai nuo 16-17 metų jau patys (arba kartu su tėvais) gali priimti sprendimus.

Kai atsisakymas kelia grėsmę visuomenei

Yra situacijų, kai atsisakyti gydymo negalima, nes dėl to gali nukentėti plačioji visuomenė. Kai kurios užkrečiamosios ligos reikalauja privalomo skiepijimo ar izoliacijos – taip siekiama užkirsti kelią infekcijų plitimui. Dažnai privalomi skiepai taikomi vaikams lankantiems darželius ar mokyklas. Kai kurioms profesinėms grupėms (pavyzdžiui, sveikatos priežiūros darbuotojams) taip pat gali būti taikomi privalomi skiepijimai.

Teismai gali įpareigoti gydytis tuos, kurie yra nuteisti už tam tikrus su sveikata susijusius nusikaltimus (pavyzdžiui, susijusius su narkotikais ar alkoholiu), arba jei asmuo dėl psichikos ligos kelia grėsmę sau ar aplinkiniams.

Kasdienių ir neterminalinių ligų gydymo atsisakymas

Dažniausiai suaugęs žmogus gali laisvai atsisakyti bet kokio gydymo, kuris nėra susijęs su gyvybine rizika. Tai gali būti ir nepriimami receptiniai vaistai, ir nepadarytas skiepas nuo gripo, ir net sprendimas nebevaikščioti su ramentais po traumos. Kartais žmonės suvengia gydymo dėl baimės – pavyzdžiui, dėl šalutinio poveikio, skausmo ar bijodami atskleisti jautrią informaciją. Šie sprendimai yra teisėti, net jei aplinkiniai tam nepritaria.

Gydymo atsisakymas gyvenimo pabaigoje

Gyvenimo pabaigos priežiūros klausimais kai kurie asmenys atsisako gyvybę palaikančio gydymo, pageidauja natūralaus proceso. Kaip įrankis tam dažnai naudojamos gydymo gairės: išankstinė valia, neresusitavimo (DNR) arba gydytojo nurodymas dėl gyvybės palaikymo procedūrų. Tokie dokumentai leidžia iš anksto išreikšti norus dėl gydymo, jei žmogus nebegali kalbėti už save.

Neretai žmonės nenori, kad kiti priimtų sprendimus jų vardu ar būtų taikomi ilginantys gyvenimą, bet kokybę bloginantys gydymo metodai. Dalis pasirenka turėti sveikatos priežiūros įgaliojimą – asmenį, kuris spręs jų vardu tapus negebantiems tai padaryti savarankiškai.

Svarbu: net ir atsisakius gyvybę palaikančio gydymo, žmogus neprivalo kentėti – galima pasinaudoti paliatyvia pagalba, leidžiančia palengvinti simptomus ir skausmą gyvenimo pabaigoje.

Kaip užtikrinti, kad būtų gerbiamos jūsų teisės

Priimant sunkius sprendimus dėl gydymo verta pasitarti su pacientų teisių gynėjais – jie padeda išsiaiškinti, kokios galimybės egzistuoja, ir atstovauja jūsų interesus. Jei iškyla ginčų dėl sprendimų teisėtumo, galima kreiptis ir teisinės pagalbos – ypač kai artimieji abejoja jūsų sprendimais.

Apibendrinimas

Žmonės atsisako gydymo dėl įvairių priežasčių: sveikatos kokybės, ekonominių sunkumų, religinių įsitikinimų ar norėdami patys kontroliuoti savo gyvenimo pabaigos sprendimus. Didžioji dauguma turi teisę tai daryti, tačiau yra išimčių: gydymo negali atsisakyti tie, kurių sprendimas kelia pavojų sau, vaikams ar visuomenei, arba kai asmuo laikomas neveiksniu. Priešingai, tėvai negali atsisakyti gyvybę gelbstinčio gydymo savo vaikams, net jei to reikalauja jų tikėjimas.