Dantų plombos: auksinės, amalgamos, kompozitinės, keraminės ir kitos rūšys

Dantų spalvos kompozitai šiandien yra dažnas pasirinkimas restauruojant dantis, nes jie estetiškai atrodo natūraliai ir puikiai derinasi prie savų dantų spalvos. Šiuolaikinės dantų plombos siūlo ne tik išvaizdą, bet ir pritaikymą įvairiems gydymo atvejams – nuo pažeistų dantų užpildymo iki jų formos atstatymo.

Kompozitų privalumai

• Estetika. Kompozitinės plombos gali būti labai tiksliai suderintos su aplinkinių dantų atspalviu, todėl puikiai tinka priekiniams ar kitiems matomiems dantims taisyti.
• Stiprus prikibimas. Šie užpildai mikromechaniškai sukimba su dantimi, todėl padidina viso danties stiprumą.
• Pritaikymas. Kompozitai tinka ne tik kaip įprastos plombos; jais galima atkurti nuskilusius, lūžusius ar nudilusius dantis.
• Saugoma daugiau natūralaus danties. Paruošiant dantį kompozito užpildymui neretai pavyksta pašalinti mažiau sveikų audinių nei ruošiant vietą metalo amalgamos plombai.

Kompozitų minusai

• Trumpesnis tarnavimo laikas. Tokios plombos dažniausiai yra mažiau ilgaamžės nei sidabrinės amalgamos – tarnauja apie penkerius metus, o didesnės ertmės ar kramtymo spaudimas gali šį laiką sutrumpinti.
• Sudėtingesnis ir ilgesnis gydymas. Kompozitų sluoksniavimas ir formavimas užtrunka daugiau laiko nei tradicinių amalgamos plombų dėjimas.
• Gali prireikti kelių vizitų. Jei pasirenkami inlay ar onlay tipo užpildai, gydymą gali tekti baigti per dvi ar daugiau procedūrų.
• Galimas nuskilimas. Kompozitas, ypač kai naudojamas tam tikrose dantų vietose, gali nuskilti.
• Aukštesnė kaina. Kompozitinės plombos dažnai kainuoja brangiau, kartais net dvigubai daugiau nei amalgamos.

Kiti dantų spalvos užpildų tipai

Be kompozitinių, naudojamos ir kitos natūralios spalvos plombos:

• Ceraminės. Dažniausiai gaminamos iš porceliano ir atsparesnės dėmėms nei kompozitai. Tokios plombos išlieka daugiau nei 15 metų, tačiau jų kaina prilygsta auksui.
• Stiklo jonomeras. Ši medžiaga pagaminta iš akrilo ir specialaus stiklo, dažnai naudojama užpildams po dantenomis ar vaikų dantims. Ji išskiria fluoro, kuris saugo dantį nuo ėduonies, tačiau yra trapesnė ir labiau dėvisi nei kompozitai. Naujesni stiklo jonomerai tarnauja ilgiau ir kai kuriais atvejais prilygsta kompozitui.

Netiesioginių plombų esmė

Netiesioginės (laboratorinės) plombos, vadinamos inlay ir onlay, gaminamos specialiai laboratorijoje pagal individualų danties atspaudą. Tokios restauracijos siūlomos tada, kai likusio danties audinio per mažai paprastai plombai, bet dar nereikia vainikėlio.

Pirmojo vizito metu pašalinami defektai, imamas atspaudas, o danties vieta uždengiama laikina plomba. Kai laboratorijoje pagamintas nuolatinis užpildas būna paruoštas, jis prilipdomas per antrą vizitą.

Inlay ir onlay skirtumai

• Inlay – užpildas, visiškai patenkantis į kramtomąjį paviršių tarp kauburų.
• Onlay – apima vieną ar daugiau danties kauburų, todėl šios restauracijos kartais vadinamos „daliniais vainikėliais“.

Šios plombos ilgaamžės – dažnai tarnauja ir iki 30 metų, gali būti gaminamos iš kompozito, porceliano arba aukso. Jei reikia stipriai apsaugoti nusilpusį dantį, onlay puikiai paskirsto kramtymo apkrovas, todėl dantis trunka ilgiau.

Yra ir tiesioginiai inlay bei onlay variantai, kurie formuojami burnoje per vieną vizitą. Sprendžiant, kuris tipas tinkamiausias, gydytojas įvertina likusią danties struktūrą ir estetikos pageidavimus.

Laikinos plombos ir jų paskirtis

Laikinos plombos naudojamos įvairiose situacijose:

• Jei gydymo procesui reikia kelių vizitų (tarkime, prieš dedant auksinę plombą arba ruošiant inlay/onlay)
• Atlikus šaknų kanalų gydymą
• Kai norima nuraminti dirgintą danties nervą
• Esant skubiai būtinybei, pavyzdžiui, ištikus stipriam skausmui

Laikinos plombos laikui bėgant gali iškristi ar suskilti – jos skirtos tik trumpam laikotarpiui, todėl būtina jas pakeisti ilgalaikėmis. Neatnaujinus laikinos plombos, kyla infekcijos, uždegimo ir kitos komplikacijos rizika.

Kasdienė dantų su plombomis priežiūra

Kad plombos tarnautų kuo ilgiau, svarbu laikytis tinkamos burnos higienos. Reguliarūs vizitai pas odontologą, kruopštus dantų valymas pasta su fluoru, tarpdančių siūlas ir antibakterinis burnos skalavimo skystis padeda išvengti problemų. Jei plombos kraštai nesandarus ar netikėtai atsiranda jautrumas, dantų fragmentai ar aštrūs kraštai – verta nedelsti ir kreiptis į gydytoją. Gydytojas gali rekomenduoti rentgenogramą, kad nustatytų, ar plomba nėra pažeista ar silpna.

Dažniausios problemos po plombavimo

Jautrumas ir skausmas

Dantų jautrumas po užpildymo nėra retas – dantis gali sureaguoti į temperatūros pokyčius ar spaudimą. Paprastai šis nemalonumas išnyksta savaime per kelias savaites. Jei jautrumas tęsiasi ilgiau arba tampa stiprus, gali prireikti specialių gydymo priemonių arba net šaknies kanalo terapijos.

Kartais skausmas kyla dėl nevienodo užpildo aukščio – tokiu atveju reiktų kreiptis į odontologą, kuris pakoreguos plombą. Jei skausmas juntamas užkandus, ypač kai greta esančiuose dantyse yra skirtingos metalo rūšys, tai laikinas pojūtis ir dažniausiai praeina savaime.

Gilių ėduonies pažeidimų atveju ar kai plombavimas arti danties pulpos, gali atsirasti stipresnis, „danties skausmo“ tipo jutimas. Jei jis nedingsta – tikėtina, kad reikalingas papildomas gydymas.

Retais atvejais po plombavimo galima jausti vadinamąjį persiduodantį skausmą, kai nemalonūs pojūčiai plinta į kitus dantis. Dažniausiai tai laikinas simptomas, trunkantis iki dviejų savaičių.

Alerginės reakcijos į plombas

Nors itin retai, kai kurie žmonės gali patirti alergiją sidabriniams amalgamos užpildams. Dažniausiai to priežastis – jautrumas gyvsidabriui ar kitam metalui. Tokiais atvejais pasireiškia odos bėrimas ar niežulys. Jei alergija nustatoma, galima rinktis kitų medžiagų užpildus.

Prarandamos ar blogėjančios plombos

Nuolatinė kramtymo apkrova, dantų griežimas ar įtampa laikui bėgant lemia, kad dantų plombos susidėvi, ima trupėti ar skilti. Prabėgus laikui, restauracijos gali praleisti bakterijas, kas didina ėduonies ir uždegimo riziką. Gydytojas patikrinimų metu gali pastebėti besitrupančias ar nesandarias plombas ir laiku jas pakeisti.

Didelės ar kartotinės plombos dažnai praranda stabilumą ir, jei lieka mažai natūralaus danties, gali tekti jį atstatyti vainikėliu. Naujos plombos dažniau iškrenta dėl gydymo metu likusių netikslumų, senos – dėl nuolatinio ėduonies ar natūraliai silpnėjančių dantų audinių.

Metalo amalgamos saugumas

Pastaraisiais dešimtmečiais netrūko diskusijų dėl amalgamos (sidabrinių) plombų sudėtyje esančio gyvsidabrio. Nors jų sudėtyje yra šio metalo, ilgainiui išryškėjo, kad sumaišius su variu, sidabru ir kitais metalais, susidaro stabili, daugiau nei šimtmetį taikoma odontologinė medžiaga. Plačiai pripažįstama, kad laiko patikrinta amalgama yra saugi, tačiau kai kurie žmonės vis dar nerimauja dėl galimos žalos.

Tyrimai kol kas nepatvirtino ryšio tarp sidabrinių plombų ir rimtų ligų, tačiau besilaukiančioms, būsimo vaiko planuojančioms ar ypatingai jautrioms gyvsidabriui asmenims rekomenduojama dėl gydymo alternatyvų pasitarti su savo gydytoju.