Dirbdamas pagal Jūsų nurodymus, pateikiu tinkamą vertimą:Piliarožės vartojimas, nauda ir dozavimasPaaiškinimas: Agrimony lietuviškai yra vadinama „piliarože“ (arba dar rečiau – „agrimonija“). Taigi, korektiškas ir natūraliai skambantis vertimas būtų būtent toks, kaip pateikta aukščiau.

Agrimonija – tai daugiametis žolinis augalas, Lietuvoje dažnai aptinkamas pievose bei pakelėse. Nors liaudies medicinoje šis augalas žinomas nuo seno, jo veiksmingumas pagrįstas tik pavieniais moksliniais tyrimais, todėl klinikiniai įrodymai mūsų laikais vis dar riboti.

Kokie yra pagrindiniai agrimonijos ypatumai?

Botaniškai agrimonija priklauso erškėtinių šeimai. Kartais augalas dar vadinamas „paprastąja agrimonija“ arba „kepeninės žolelės“ vardu. Žiedai smulkūs, geltoni, išsidėstę išilginėje žiedyno varpoje. Lapai dantyti, augalas dygsta iš trumpoko šakniastiebio, o stiebas apaugęs plaukeliais. Agrimonija natūraliai auga Europoje, įskaitant ir Lietuvą.

Trumpa istorija ir tradicinis vartojimas

Istoriniai šaltiniai teigia, kad agrimonija buvo žinoma dar Antikos laikais. Manoma, jog pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio, susijusio su akių ligų gydymu. Viduramžiais ši žolelė liaudyje naudota įvairiems negalavimams – kvėpavimo takų uždegimams, kraujavimui, odos bėrimams ar net tuberkuliozei gydyti. Terminių užpilų ar nuovirų pavidalu agrimonija buvo skiriama ir balsą aptirpusiems kalbėtojams ar dainininkams, taip pat kaip tonizuojantis ir sutraukiantis agentas. Kartais įtraukiama į „kepenų ar tulžies arbatas“, žolelių mišinius virškinimui.

Biocheminė sudėtis

Agrimonijos žolėje gausu taninų (4–10 proc.), flavonoidų (luteolinas, kvercetinas, hiperozidas ir kt.), polisacharidų, kai kurių organinių rūgščių, vitamino B1, vitamino K ir askorbo rūgšties. Šviežiuose augalo stiebuose randama agrimoniolidų, eterinių aliejų bei triterpeno rūgščių. Sėklos ypač turtingos aliejumi, kuriame gausu linoleno ir oleino rūgščių.

Galimas poveikis ir taikymas

Praktinis ir tradicinis naudojimas

• Tradicinėje medicinoje – virškinimo problemoms, kvėpavimo takų uždegimui, peršalimo simptomams, lengvam šlapimo išsiskyrimui skatinti.
• Naudojama kaip gargalas gerklei, balsui stiprinti, sutraukiantis agentas odai ir žaizdoms.
• Pramonėje – kaip natūralus dažiklis ar kvapioji medžiaga.

Naujausių tyrimų apžvalga

• Kai kurie eksperimentai rodo antioksidacines ir uždegimą slopinančias savybes.
• Stebėti galimi hepatoprotekciniai (kepenų ląstelių apsauginiai) poveikiai bandymuose su gyvūnais.
• Laboratoriniai tyrimai rodo antibakterinį ir antivirusinį potencialą, ypač tirtas poveikis kai kurioms bakterijoms ir virusų ląstelėms, tačiau šie duomenys apsiriboja kol kas tik laboratoriniais modeliais.
• Taip pat nagrinėti galimi naudingi padariniai lipidų profiliui ir uždegimo žymenims žmonėms, bet tyrimų mastas itin siauras.

Dozavimas ir naudojimo būdas

Aiškių, moksliškai pagrįstų dozavimo rekomendacijų dėl agrimonijos nėra. Mažuose klinikiniuose tyrimuose naudotas nuoviras: 1 gramas džiovintų augalo viršutinės dalies žaliavos užplikytas 200 ml verdančio vandens ir išgeriamas du kartus per dieną mėnesį. Didelių ir ilgalaikių klinikinių tyrimų duomenų kol kas trūksta.

Naudojimas nėštumo ir žindymo laikotarpiu

Nėščiosioms ir žindančioms moterims rekomenduojama vengti agrimonijos, nes šiuo metu nėra tikslių duomenų apie saugumą ar efektyvumą šiose grupėse.

Galimos sąveikos su kitais vaistais

Išsamių duomenų apie reikšmingas sąveikas su vaistais ar kitais papildais iki šiol nepateikta.

Šalutiniai poveikiai

Yra užfiksuotas atvejis, kai vartojant agrimoniją išsivystė jautrumas saulės šviesai – vadinamoji fotodermatitas. Tai reti atvejai, tačiau žmonėms, linkusiems į odos jautrumą, reikėtų atsargiai vertinti šios žolelės naudojimą.

Toksikologija

Kol kas mokslinėje literatūroje nėra duomenų apie agrimonijos toksinį poveikį žmonėms ar gyvūnams.

Jei svarstote įtraukti agrimoniją į kasdienę rutiną, visuomet svarbu pasitarti su gydytoju ar vaistininku, ypač jei vartojate kitus vaistus ar turite lėtinių ligų. Nors natūralios žolelės atrodo nekenksmingos, jos taip pat gali sukelti nepageidaujamas reakcijas ar sąveikas.