Graft-versus-host ligos priežastys ir rizikos veiksniai

Kaulų čiulpų arba kamieninių ląstelių transplantacija gali būti gyvybę išgelbėjantis gydymo pasirinkimas, tačiau ji taip pat gali sukelti rimtą komplikaciją – persodintų ląstelių reakciją prieš šeimininką, dar vadinamą GvHD. Šią būklę lemia genetiniai skirtumai tarp donoro ir recipiento, tačiau įtakos turi ir kiti veiksniai.

GvHD priežastys

Pagrindinė persodintų ląstelių reakcijos į šeimininką priežastis – neatitikimai tarp donoro ir recipiento genetinės medžiagos, ypač tam tikrų baltymų (žinomų kaip žmogaus leukocitų antigenai – HLA) paviršiuje. HLA atlieka svarbų vaidmenį atpažįstant organizmo savus ir svetimus audinius. Jei šie antigenai neatitinka, donoro imuninės ląstelės gali atakuoti recipiento sveikus audinius kaip „svetimus“.

Siekdami sumažinti GvHD riziką, gydytojai visada stengiasi rasti kuo artimesnį donoro ir recipiento atitikimą. Paprastai geriausi donorai – broliai ar seserys, tačiau net ir tarp jų retai pasitaiko visiškas HLA suderinamumas. Idealiu atveju HLA-A, HLA-B ir HLA-DR baltymai turi būti identiški, tačiau net ir tada nėra garantijos, kad GvHD nepasirodys.

Genetika ir paveldimumas

Žmogus iš kiekvieno tėvo paveldi po vieną HLA baltymų rinkinį. Teoriškai, brolis ar sesuo turi apie 25% tikimybę būti visišku atitikimu. Net pilnai atitinkantys broliai ar seserys negali suteikti visiškos apsaugos nuo GvHD. Rizika padidėja, jei donoras ir recipientas yra tik tolimi giminaičiai arba išvis nesusiję.

GvHD gali pasireikšti ir tais atvejais, kai žmogus gauna savo paties kamienines ląsteles (autologinė transplantacija), tačiau tokiais atvejais ši komplikacija paprastai būna lengvesnė ir retesnė.

Dažni rizikos veiksniai

Nors genetika yra itin svarbi, prie GvHD vystymosi prisideda ir kiti veiksniai:

• Vyresnis donoro arba recipiento amžius
• Nesutampantys HLA baltymai (nesvarbu, ar donoras giminaitis, ar ne)
• Moteris donoras vyrui recipientui
• Kraujodaros kamieninių ląstelių (iš periferinio kraujo) transplantacija
• Anksčiau atlikta viso kūno apšvita
• Užsikrėtimas tam tikrais virusais (pvz., citomegalo ar Epšteino-Baro virusais)
• Kitos gretutinės ligos, blužnies pašalinimas ar kraujo perpylimai po transplantacijos

Aktyvi GvHD paprastai išsivysto per pirmąsias 100 dienų po transplantacijos, o dažniausiai pažeidžia odą, kepenis ir virškinimo traktą. Lėtinė GvHD pasireiškia vėliau, jos simptomai gali apimti bemaž bet kurią kūno sistemą, nuo odos iki raumenų, akių, sąnarių ar vidaus organų.

Pastarosios išsivystymo pavojus dažnai kyla tiems patiems asmenims, kuriems grėsė ar jau pasireiškė ūminė GvHD, taip pat jei buvo naudotas artimai nesusijęs, tačiau HLA sutampantis donoras.

Gyvensenos įtaka ir papildomi veiksniai

Nors daugeliui ligų gyvensenos įpročiai turi didelės reikšmės, šiuo atveju nei rūkymas, nei mityba, nei kiti panašūs įpročiai tiesioginės įtakos GvHD atsiradimui neturi. Visgi tyrimai rodo, kad funkcinė žmogaus būklė prieš transplantaciją gali lemti, kaip organizmas toleruos persodintas ląsteles.

Tam dažnai naudojama Karnofsky skalė, kuri įvertina žmogaus gebėjimą atlikti kasdienes veiklas. Kuo aukštesnis šios skalės balas (artimesnis 100%), tuo mažesnė sunkių GvHD formų rizika ir didesnės išgyvenamumo galimybės. Sveika gyvensena ir aktyvumas prieš procedūrą gali būti papildomas „pagrindas“ sėkmingesniam pasveikimui.

Gydymo pasirinkimai ir prevencija

Renkatės transplantacijos tipą, gydytojas įvertina individualią riziką ir numatomą naudą. Vienas iš svarbių apsisprendimo kriterijų – ar gydoma onkologinė, ar kitos kilmės liga. Pavyzdžiui, kraujo vėžiu sergantiems žmonėms periferinio kraujo kamieninių ląstelių transplantacija leidžia perkelti daugiau donoro ląstelių ir padidinti tikimybę sunaikinti ligą, tačiau kartu didina GvHD riziką. Sergant paveldimomis ar pavienėmis neonkologinėmis ligomis, dažniau renkamasi kaulų čiulpų transplantacija dėl mažesnės GvHD tikimybės.

Be transplantacijos tipo, naudojamos ir kitos priemonės GvHD profilaktikai. Dažniausia – vadinama T-limfocitų pašalinimo (TCD) procedūra, kai iš donoro audinių išimamos imuninę reakciją sukeliančios ląstelės. Tai gali būti daroma dviem principais:

• Ex vivo metodas – imuninės ląstelės pašalinamos laboratorijoje pasitelkus specialius antikūnus ir magnetinius žymenis.
• In vivo metodas – pacientui skiriami vaistai (pvz., anti-timocitų globulinas ar specifiniai monokloniniai antikūnai), slopinantys T-limfocitų veiklą jau organizme.

Abu metodai turi savų privalumų ir ribojimų. Ex vivo variantas efektyviai sumažina GvHD tikimybę, bet ne visada gerina išgyvenamumą sergant tam tikrais vėžiniais susirgimais. In vivo metodas dažniausiai derinamas su imuninę sistemą slopinančiais vaistais, kurie gali turėti šalutinių poveikių.

Apibendrinimas

Pagrindinė persodintų ląstelių reakcijos į šeimininką priežastis – genetinis skirtumas tarp recipiento ir donoro. Riziką didina tam tikri veiksniai, tokie kaip amžius, donoro ir recipiento HLA skirtumai, persirgti virusai ar tam tikri gydymo metodai. Kruopščiai parinkus donorą ir transplantacijos tipą, galima sumažinti GvHD tikimybę, o papildomos prevencinės priemonės padeda sumažinti šios būklės sunkumą.