Ką gali atskleisti imunohistochemija

Imunohistochemija (IHC) – tai laboratorinis tyrimas, kurio metu patologo specialistas naudoja tam tikrus antikūnus, kad nustatytų konkrečius baltymus ląstelėse. Šis metodas ypač svarbus diagnozuojant onkologines ligas: solidinius navikus, kraujo vėžį, tarp jų – leukemijas bei limfomas.

Kaip taikoma imunohistochemija?

Atlikus, pavyzdžiui, limfmazgio biopsiją ir audinio mėginį pateikus laboratorijai, ne visada iškart galima tiksliai nustatyti ligą. Skirtingos ligos ar tų pačių ligų formos gali atrodyti labai panašiai mikroskope, nors jų eiga ir gydymas skiriasi. Kad gydytojas galėtų tiksliai atskirti šias ligas, reikia ieškoti specifinių ženklų – vadinamų žymenimis, kurie būdingi tik tam tikrų rūšių ląstelėms.

Imunohistochemijos metu antikūnai parenkami taip, kad gebėtų atpažinti ir prisijungti prie būtent šių žymenų ląstelės paviršiuje ar viduje. Šios “pažymėtos” ląstelės dažnai pavaizduojamos tam tikromis spalvomis arba švytėjimu, todėl jas galima atskirti per mikroskopą ir tiksliai nustatyti audinio tipą ar naviko pobūdį.

Imunohistochemijos svarba vėžio diagnostikoje

Imunohistochemija atvėrė plačias galimybes atpažinti ne tik piktybinius navikus, bet ir jų potipius. Limfomos – viena tų ligų grupių, kur be šio tyrimo dažnai neįmanoma objektyviai įvertinti ligos tipo ir numatyti gydymo. Skirtingoms kraujo vėžio rūšims būdingi skirtingi žymenys, kuriuos galima aptikti ištyrus ląsteles specialiu antikūnų rinkiniu – vadinamuoju “paneliu”.

Limfomos ir žymenys

Limfoma sergantys pacientai dažniausiai turi pakitimus limfocitų ląstelėse, kurios įstrigo tam tikrame vystymosi etape. Antikūnų “panelis” leidžia ištirti šių ląstelių kilmę ir diferenciaciją. Dažniausiai žymenys žymimi raidėmis “CD”, pvz., CD20 ir CD79a aptinkami B limfocituose, CD3 ir CD5 – T limfocituose. Taip pat gali būti tiriami ir kiti baltymai: CD23, CD15, CD30, ALK-1, bcl-2, cyclinD1, CD138 – kiekvienas jų svarbus atitinkamai ligai atpažinti.

Ką galima sužinoti daugiau?

Tirdami audinio ląsteles mikroskopu, gydytojai analizuoja ne tik atskirų ląstelių formą, branduolio ypatybes ar baltymus, bet ir ląstelių “kaimynystę” – kaip jos išsidėsčiusios tarpusavyje. Visa ši informacija padeda išaiškinti, kaip liga elgsis ateityje, ar bus labiau agresyvi, ar linkusi augti lėčiau.

Kai kurių žymenų aptikimas leidžia ne tik nustatyti ligos tipą, bet ir padeda prognozuoti, kaip ji vystysis. Pvz., aptikus žymenis, susijusius su lėtesniu ligos augimu, sprendimai dėl gydymo gali būti kitokie nei agresyvių formų atvejais.

Folikulinės limfomos pavyzdys

Folikulinė limfoma – viena dažniausių ne Hodžkino limfomų formų (dažnesnė tik difuzinė didelių B ląstelių limfoma). Šiai ligai būdingas lėtas ląstelių augimas, daugelis pacientų ilgai išlieka be simptomų ar netgi be gydymo. Nors yra nemažai gydymo būdų, folikulinė limfoma kartais pasižymi labai skirtinga eiga skirtingiems žmonėms.

Pagal tam tikrus rodiklius, pavyzdžiui, Folikulinės Limfomos Tarptautinį Prognozės Indeksą (FLIPI), gydytojai gali įvertinti galimą ligos progresą. Imunohistochemija leidžia detaliau išnagrinėti ne tik pačią limfomą, bet ir mikroaplinką – šalia esančias imuninės sistemos ląsteles. Moksliniai tyrimai parodė, kad kai kurių imuniteto ląstelių tipai limfomos aplinkoje gali būti susiję su ligos eiga ir gydymo sėkme.