Kaip dažnas noras giliau kvėpuoti susijęs su nervų sistema?

Dažnas noras giliau įkvėpti – jausmas, kad plaučiai nėra iki galo pripildyti oro ar poreikis nuolat atsidusti – yra patirtis, kurią daug žmonių karts nuo karto pastebi. Šis reiškinys gali pasireikšti tiek visiškai sveikiems žmonėms, tiek tiems, kurie serga tam tikromis ligomis. Dažnai tokie pojūčiai kelia nerimą, verčia ieškoti paaiškinimų ir susimąstyti, ar dėl to neslepia rimtesnės problemos. Vienas iš dažniausių paaiškinimų, kodėl pasireiškia poreikis dažnai giliau įkvėpti, kyla iš mūsų nervų sistemos ir jos sąveikos su kvėpavimo kontrole. Panagrinėkime, kaip veikia šis sudėtingas mechanizmas.

Kaip nervų sistema kontroliuoja kvėpavimą?

Mūsų kvėpavimas yra unikalus procesas, nes jį reguliuoja ne tik valingas apsisprendimas, bet ir automatiniai, pasąmoniniai mechanizmai. Kvėpavimo dažnį, gilumą ir ritmą daugiausia kontroliuoja autonominė nervų sistema (ANS), kuri nuolat stebi deguonies ir anglies dvideginio lygį kraujyje. Taip išlaikoma pusiausvyra ir užtikrinamas optimalus kūno funkcionavimas.

Autonominė nervų sistema ir kvėpavimo centras

Autonominė nervų sistema yra dviejų dalių – simpatinės ir parasimpatinės – visuma. Jos koordinuoja kvėpavimo centro, esančio smegenų kamiene, veiklą. Pavyzdžiui, esant fiziniam ar emociniam stresui, simpatinė dalis greitina kvėpavimą, ruošdama kūną veiksmui (kovai ar bėgimui). Parasimpatinė dalis lėtina kvėpavimą, padėdama atsipalaiduoti ir „atsijungti“ nuo streso.

Ryšys tarp kvėpavimo ir emocijų

Nervinė sistema yra glaudžiai susijusi su mūsų emociniu pasauliu. Įtampa, nerimas, jaudulys ar net ilgalaikis stresas gali tiesiogiai paveikti kvėpavimo modelį. Tokiais atvejais žmonės dažnai fiksuoja, kad įkvėpimas pasidaro paviršutiniškas, o vėliau prasideda noras „pagauti oro“ – giliau įkvėpti, kartais net atsidusti.

Dažnas noras giliau kvėpuoti: ką jis gali reikšti?

Nuolatinis ar dažnas poreikis giliai įkvėpti dažniausiai nėra susijęs su rimta plaučių ar širdies patologija, ypač jei nėra kitų simptomų, tokių kaip nuolatinis dusulys, krūtinės skausmas ar kosulys. Medicinoje plačiai pripažįstama, kad dažniausia šio reiškinio priežastis – nervinio pobūdžio funkcijos sutrikimas, dar vadinamas funkciniais kvėpavimo sutrikimais.

Psichologiniai faktoriai

• Nerimas ir stresas. Patiriant įtampą, aktyvuojamas simpatinis nervų sistemos skyrius, kuris gali sukelti hiperventiliaciją (per greitą ar gilų kvėpavimą), net jei iš tikrųjų organizmui to oro nereikia.
• Panikos priepuoliai. Jų metu labai dažnas simptomas – jausmas, kad kvėpavimas nepakankamai gilus, kartais atrodo, kad trūksta oro. Toks pojūtis dažnai sukelia norą „atsigauti“ kvėpuojant dar giliau.
• Kvėpavimo įpročiai. Kai kuriems žmonėms natūraliai išsivysto įprotis nuolatos tikrinti, ar gali pilnai įkvėpti. Tai dažnai tampa užburtu ratu: kuo daugiau stengtasi, tuo labiau atrodo, kad pilnas įkvėpimas sunkiai pasiekiamas.

Reta, bet reikšminga: organinės priežastys

Nors daugumai žmonių dažnas noras giliai kvėpuoti susijęs su nervine įtampa, visada svarbu atkreipti dėmesį į kitus simptomus. Jei dažnai norisi giliai kvėpuoti ir kartu jaučiate nuovargį, sunkumą krūtinėje, kosulį, švokštimą ar nuolatinį dusulį, būtina pasikonsultuoti su gydytoju. Retais atvejais gilumo kvėpavimo noras gali signalizuoti apie kraujo uždegimą, deguonies trūkumą ar net tam tikras širdies/plaučių ligas.

Kodėl kartais atrodo, kad negalime giliai įkvėpti?

Giluminio alpulio ar „nepasiekiamo įkvėpimo“ pojūtis dažnai atsiranda dėl apsauginės nervų sistemos funkcijos ir kontrolės mechanizmų. Dažnas ir gilus kvėpavimas per ilgą laiką išprovokuoja kraujo anglies dvideginio (CO₂) kiekio sumažėjimą. Tai sukelia tam tikrus nemalonius pojūčius: svaigulį, silpnumą ar jausmą, kad neįmanoma pilnai įkvėpti. Ironiška, bet kuo labiau stengiamės giliau kvėpuoti, tuo labiau aktyviname šiuos apsauginius mechanizmus, kurie stabdo, trukdo ar tiesiog tiesiogiai riboja kvėpavimą.

„Atsidūsimo ciklas“

Moksliniai tyrimai rodo, kad mūsų kvėpavimo sistema reguliariai atlieka spontaniškus giluminio įkvėpimo ciklus – vadinamuosius „atsidūstus“. Tai natūrali fiziologinė reakcija, padedanti vėl atverti alveoles plaučiuose ir padidinti deguonies įsisavinimą. Kai šis mechanizmas išsibalansuoja, žmogui gali atrodyti, kad reikia vis giliau ir giliau įkvėpti.

Ar galima sumažinti dažną poreikį giliai kvėpuoti?

Jeigu nėra jokių kitų negalavimų, dažniausiai šis pojūtis yra saugus, tačiau varginantis. Svarbus pirmas žingsnis – suprasti, kad pojūtis retai signalizuoja apie rimtą sveikatos problemą. Štai kelios rekomendacijos, pagrįstos šiuolaikiniais medicinos šaltiniais:

• Atpažinkite stresą ir nerimą. Jei poreikis atsidusti ar giliau įkvėpti sustiprėja emocinių situacijų metu, verta imtis streso mažinimo praktikų: kvėpavimo pratimų, meditacijos, sąmoningo dėmesio valdymo metodų.
• Reguliuokite kvėpavimo ritmą. Kiek įmanoma dažniau stebėkite natūralų kvėpavimą ir sąmoningai stenkitės jį lėtinti. Išbandykite intervalinį kvėpavimą (įkvėpti – sulaikyti kvėpavimą – iškvėpti) – tai padeda nuraminti nervų sistemą.
• Nustokite „testuoti“ savo kvėpavimo sistemą. Kuo daugiau stengiamės sąmoningai įkvėpti kuo giliau, tuo dažniau aktyvuojame norą vėl „patikrinti“. Leiskite kvėpavimui tekėti natūraliai.
• Reguliari fizinė veikla. Fizinis aktyvumas padeda natūraliai subalansuoti nervų sistemą, pagerina kvėpavimo kontrolės mechanizmus.

Mitai apie gilų kvėpavimą

• „Dažnas gilus kvėpavimas išvalo organizmą nuo toksinų“ – MITAS. Kvėpuodami giliai dažnai, galime išprovokuoti CO₂ disbalansą kraujyje, bet tai nereiškia, kad pašaliname kenksmingas medžiagas.
• „Jei trūksta oro, reikia kvėpuoti vis giliau ir giliau“ – MITAS. Per didelis oro kiekis nesprendžia problemos ir gali net pabloginti pojūtį dėl hiperventiliacijos.
• „Dažnas noras giliau kvėpuoti signalizuoja apie rimtą ligą“ – dažniausiai MITAS. Jei nėra kitų simptomų, dažniausiai šis pojūtis – funkcinis, susijęs su nervų sistema.

Kada kreiptis į gydytoją?

Jei šalia noro giliau kvėpuoti pasireiškia tokie negalavimai kaip nuolatinis dusulys, krūtinės skausmas, skrepliavimas, švokštimas, karščiavimas ar alpimas, būtina nedelsti ir kreiptis į gydytoją. Tokie simptomai gali rodyti rimtesnius kvėpavimo ar širdies, kraujagyslių sistemos sutrikimus.

Išvados

Norą giliau įkvėpti dažniausiai lemia subtili nervų sistemos ir emocijų sąveika, o ne plaučių ar širdies veiklos sutrikimai. Dažniausiai šis pojūtis yra laikinas, nepavojingas ir susijęs su emocijomis, stresu ar net nesąmoningais kvėpavimo ciklais. Supratimas apie tai, kaip kvėpavimą reguliuoja nervinė sistema, leidžia ramiau vertinti savo pojūčius, o prireikus – ieškoti tinkamų streso mažinimo būdų. Visgi, jei simptomai pastebimai stiprėja ar jungiasi su kitais sveikatos pokyčiais, svarbu kreiptis pas medicinos specialistą.