Kaip diagnozuojama hiperhidrozė

Per didelį prakaitavimą, kurį vadiname hiperhidroze, gali būti sudėtinga diagnozuoti, o kartais – visai paprasta. Viskas priklauso nuo priežasties. Jeigu nustatoma pirminė židininė (fokalinė) hiperhidrozė, gydytojams dažnai pakanka atlikti gana paprastus tyrimus ir išsiaiškinti situaciją. Tačiau kai yra įtariama antrinė ar apibendrinta hiperhidrozė, reikia išsamiau ištirti organizmą ir atlikti daugiau laboratorinių tyrimų – mat šią būklę gali sukelti įvairūs susirgimai. Nepaisant situacijos, pradinis vizitas pas gydytoją visada prasideda nuo fizinės apžiūros, pokalbio apie ligos istoriją bei pirminių testų.

Namų testai ir savianalizė

Neretai žmonės pirmiausia ima abejoti, ar jų gausus prakaitavimas viršija normą. Tam yra kuriami specialūs klausimynai, leidžiantys įvertinti, kokią įtaką prakaitavimas turi kasdienybei:

• Kaip dažnai per dieną galvojate apie prakaitavimą?
• Ar tenka dažnai persirengti ar maudytis dėl gausaus prakaitavimo? Kiek kartų per dieną?
• Ar visuomet nešiojate su savimi rankšluostį, dezodorantą, atsarginius drabužius ar kitų priemonių nuo prakaito?
• Ar dėl prakaitavimo priversti dažniau nei kiti pirkti naujus drabužius ar avalynę?
• Kiek skirtingų priemonių (dezorantų, pudrų ar kitų produktų) išbandėte kovai su prakaitavimu?
• Ar esate vengę susitikimų, renginių ar kitų socialinių situacijų bijodami stipriai prakaituoti?
• Ar prakaitas dažnai gadina dokumentus, elektronikus prietaisus ar kitus daiktus?
• Ar gausus prakaitavimas trikdo mokslus, darbą ar karjerą?
• Ar dėl prakaitavimo dažnai susiduriate su odos sudirginimu ar infekcijomis?
• Ar jaudinatės ar nusimenate dėl prakaitavimo viešumoje?
• Ar bendraudami arba laukdami kontakto su kitais dažniau prakaituojate?
• Ar dėl prakaitavimo esate netekę draugystės ar romantinių santykių galimybės?

Atsakymai į šiuos klausimus padeda įsivertinti, kaip stipriai prakaitavimas veikia gyvenimą ir savijautą. Apibendrinus atsakymus galima juos pateikti gydytojui pirminės konsultacijos metu.

Fizinė apžiūra

Pradinio vizito metu specialistas nuodugniai apžiūri sritis, kuriose pasireiškia stipriausias prakaitavimas. Gydytojui gali prireikti pamatyti prakaito žymes, ypač po pažastimis. Paprastai normalu laikoma, kai prakaito dėmė drabužiuose nesiekia 5 cm skersmens – kuo didesnė dėmė, tuo aiškiau matyti didesnį prakaitavimo laipsnį.

Vertinant rankų prakaitavimą, gydytojas atkreipia dėmesį, ar delnai tiesiog drėgni, ar nuo jų varva lašai (tai reikštų sunkesnę būklės formą). Jei intensyvaus prakaitavimo vizito metu nepavyksta užfiksuoti, gydytojas padeda išsiaiškinti problemą užduodamas daugiau klausimų apie situacijas, kuriose prakaituojama.

Laboratoriniai ir specialūs tyrimai

Norint tiksliau ištirti hiperhidrozę, gali būti atliekami įvairūs prakaitavimo testai, taip pat atliekami kraujo bei šlapimo tyrimai, kurie padeda atmesti ar patvirtinti antrines priežastis.

• Jodo ir krakmolo testas – į probleminę vietą užtepama jodo, o tuomet užbarstomas krakmolas. Dėmės spalvos pokytis (violetinė) rodo gausų prakaitavimą toje vietoje. Taip gydytojui lengva nustatyti židininius hiperhidrozės židinius.
• Kiekybinis sudomotorinis refleksinis tyrimas (QSART) – vertinama nervinė funkcija, kontroliuojanti prakaitavimą. Tyrimo metu odoje taikoma nežymi elektros srovė (jonoforezė).
• Gravimetrija – naudojamas iš anksto pasvertas filtras, kurį specialistai deda į pažastį ar ant delnų tam tikram laikui. Iš naujo pasvėrus filtrą gaunama tiksli išskirto prakaito masė. Pažastyse, jei per minutę surenkama daugiau kaip 50 mg, delnuose – daugiau kaip 20 mg per minutę, galima diagnozuoti hiperhidrozę.

Kai įtariama antrinė hiperhidrozė, gydytojas atlieka papildomus kraujo, šlapimo ar kitus laboratorinius tyrimus, norėdamas atrasti galimą pagrindinę ligą.

Galimos diagnozės ir jų reikšmė

Hiperhidrozės pavadinimai priklauso nuo to, kurioje kūno vietoje gausiau prakaituojama. Dažniausios formos:

• Pirminė židininė hiperhidrozė – prakaitas liejasi konkrečiose srityse: dažniausiai delnai, pažastys ar pėdų padai. Neretai prasideda vaikystėje ir gali apimti veidą ar kaktą.
• Neapibrėžta hiperhidrozė – nustatomas padidintas prakaitavimas, bet neaišku, dėl kokios priežasties.
• Antrinė (apibendrinta) hiperhidrozė – visas kūnas prakaituoja gausiai ir be aiškios vietos. Neretas atvejis, kai būklė išryškėja suaugus ir pasireiškia miego metu. Dažniausiai sukelia kitos ligos.
• Antrinė židininė hiperhidrozė – padidėjusio prakaitavimo židiniai susiję su antrinėmis ligomis, bet būdingas lokalus prakaitavimas.
• Kiti prakaito liaukų veiklos sutrikimai – kai hiperhidrozės formos ne visai atitinka įprastas diagnozes.

Diagnozė tikslinama pagal tai, ar prakaitavimas dažniausiai apima pažastis, veidą, delnus, pėdas – šie terminai taip pat naudojami specifinėms formoms apibūdinti.

Pirminės židininės hiperhidrozės požymiai

Diagnozei svarbūs keli pagrindiniai kriterijai – simptominis prakaitavimas ne trumpiau kaip šešis mėnesius ir bent keturi šie požymiai:

• Prakaitavimas dažniausiai pasikartoja tose pačiose kūno vietose – pažastyse, ant pėdų, delnų, veido ar galvos.
• Simptomai pasireiškia abiejose kūno pusėse.
• Naktį prakaitavimas išnyksta.
• Bent kartą per savaitę pasikartojantys epizodai.
• Pradžia dažniausiai iki 25 metų amžiaus.
• Šeimoje yra daugiau žmonių, kuriems būdingi tokie patys simptomai.
• Kasdienė veikla ir gyvenimas reikšmingai sutrikdomi.

Šie požymiai padeda atskirti pirminę židininę hiperhidrozę nuo antrinės formos ir leidžia tiksliau parinkti gydymo būdą.

Diferencinė diagnostika

Tiksliai nustatyti hiperhidrozės priežastį – svarbi gydytojo užduotis, nes gausus prakaitavimas gali būti susijęs su įvairiais sveikatos sutrikimais. Dažniausios ligos, kurios sukelia antrinę hiperhidrozę arba primena jos simptomus:

• Skydliaukės ligos (hipertirozė)
• Hipopituitarizmas
• Cukrinis diabetas
• Menopauzė
• Hipoglikemija
• Nėštumas
• Parkinsono liga
• Nugaros smegenų pažeidimai
• Insultas
• Vasovagalinis sindromas (linkimo polinkis dėl tam tikrų stimulų)
• Hipotalaminė hiperhidrozė (smegenų veiklos sutrikimas, lemiantis nepagrįstą kūno šilumos suvokimą)
• Refleksinė simpatinė distrofija (skausminga būklė po sužalojimų, pvz., po insulto)
• Centinės nervų sistemos navikai
• Kraujo ligos (pvz., Hodžkino liga, mieloproliferaciniai susirgimai)
• Krūtinės ląstos vėžys
• Uždegiminės (karščiavimo) ligos, tuberkuliozė, sepsis

Be ligų, gausų prakaitavimą gali sukelti tam tikri vaistai, apsinuodijimai (pvz., dėl alkoholio ar narkotikų). Dauguma išvardytų priežasčių sukelia difuzinį prakaitavimą visame kūne, o kai kurios (pvz., nugaros smegenų pažeidimai ar refleksinė simpatiška distrofija) pasireiškia tik tam tikrose srityse.

Ar įmanoma visiškai išgydyti hiperhidrozę?

Šiuolaikiniai gydymo metodai leidžia kontroliuoti simptomus arba gerokai palengvinti būklę, taikant procedūras, pavyzdžiui, jonoforezę, botulino toksino injekcijas ar geriamuosius anticholinerginius vaistus. Tačiau visiškai pašalinti hiperhidrozės dažniausiai nepavyksta – ji lieka kontroliuojama, bet neišgydoma visam laikui.

Kuris gydytojas geriausiai gydo hiperhidrozę?

Dažniausiai tokios problemos sprendimą patikima odos ligų specialistui – dermatologui, ypač turinčiam patirties gydant padidėjusį prakaitavimą. Kai kuriais atvejais, priklausomai nuo hiperhidrozės pobūdžio, papildomai gali būti pasitelkiami neurologai ar chirurgai.

Ar hiperhidrozė gali būti neurologinio pobūdžio?

Kai kuriais atvejais stiprus prakaitavimas yra susijęs su nervų sistemos ligomis – pavyzdžiui, Parkinsono liga, insultu ar nugaros smegenų pažeidimais. Vienas iš požymių, kad priežastis – neurologinė, gali būti vienpusis, tik vienos kūno pusės prakaitavimas.