Kaip diagnozuojamas gimdos kaklelio vėžys?

Gimdos kaklelio vėžys yra viena iš dažniausių moterų onkologinių ligų, kuri ankstyvose stadijose dažniausiai nesukelia jokių simptomų. Dėl to profilaktiniai ginekologiniai tyrimai atlieka itin svarbų vaidmenį ankstyvoje vėžio diagnostikoje ir gydyme.

Pirmieji požymiai

Neretai gimdos kaklelio vėžys aptinkamas tik jau pažengusioje stadijoje, nes pradžioje liga vystosi be aiškių požymių. Pagrindinis rizikos veiksnys – žmogaus papilomos virusas (ŽPV), kuris dažnai nesukelia jokių simptomų. Net ir susirgimas šiuo virusu dažnai lieka nepastebėtas, todėl profilaktinė patikra tampa būtina.

Yra keletas požymių, kuriuos svarbu stebėti. Jei pastebite bet kurį iš jų, svarbu pasirodyti gydytojui:

• Nepaaiškinamas kraujavimas iš gimdos
• Skaidrios arba pakitusios makšties išskyros
• Padažnėjęs noras šlapintis
• Skausmas dubens srityje, ypač lytinių santykių metu

Profilaktinė patikra

Gimdos kaklelio pokyčiai dažniausiai vystosi per kelerius metus, todėl pokyčius galima pastebėti dar prieš jiems virtus vėžiu. Svarbiausi tyrimai siekiant išvengti gimdos kaklelio vėžio – citologinis tepinėlis (PAP testas) ir ŽPV tyrimas. Jei tyrimo metu aptinkami pakitimai, jie gali būti stebimi arba gydomi, taip užkertant kelią vėžio vystymuisi.

Renkantis patikros dažnumą, rekomenduojama kas penkerius metus atlikti ŽPV testą, arba kartu su PAP testu, moterims nuo 25 iki 65 metų. PAP testas vienas atliekamas kas trejus metus, tačiau jei yra didesnė rizika, gydytojas gali rekomenduoti dažnesnę patikrą.

Diagnozavimo metodai

Jeigu profilaktinių tyrimų metu randama pakitimų, gydytojas gali paskirti papildomus ištyrimus:

• Kolposkopija – tai apžiūra didinamuoju aparatu, leidžianti tiksliau įvertinti gimdos kaklelio paviršių. Procedūros metu gali būti paimtas biopsijos mėginys.
• Biopsija – mėginys audinio, kuris tiriamas laboratorijoje. Gali būti atliekama įvairiais būdais: imant nedidelius audinio gabalėlius (punch biopsija), ar šalinant didesnį kūginį audinio plotą (kūginė biopsija arba LEEP procedūra).
• Endocervikalinis išgramdymas (ECC) – audinių paėmimas iš gimdos kaklelio kanalo.

Biopsijos rezultatai leidžia tiksliai nustatyti, ar yra ikivėžinių pakitimų ar vėžio, ir kokio jie lygio. Pokyčiai klasifikuojami pagal jų pavojingumą – pradedant nuo minimaliai pakitusių ląstelių iki aukšto laipsnio displazijos.

Gimdos kaklelio vėžio stadijos

Nustačius vėžį, svarbu įvertinti, kiek liga yra pažengusi. Stadijos nustatymas lemia gydymo taktiką ir prognozę. Skiriamos keturios pagrindinės gimdos kaklelio vėžio stadijos:

• I stadija: vėžys randamas tik gimdos kaklelyje ir yra matomas tik mikroskopu arba plika akimi pažengusiu atveju.
• II stadija: auglys prasiskverbia už kaklelio ribų ir plinta į viršutinę makšties dalį, tačiau dar nepasiekia dubens sienelių.
• III stadija: vėžys perauga į apatinę makšties dalį, dubens sienas arba pažeidžia inkstų veiklą.
• IV stadija: liga išplinta į kitus organus dubens srityje arba nutolusias kūno vietas, pvz., plaučius, kepenis ar kaulus.

Be šių pagrindinių stadijų yra smulkesnės pogrupiai, apibūdinantys naviko dydį ir plitimo mastą. Kiekviena stadija turi savo gydymo ir prognozės rekomendacijas.

Vaizdiniai tyrimai

Nustatant, ar liga išplitusi, gali būti atliekami skirtingi vaizdiniai tyrimai:

• Ultragarsas – vertina gimdos kaklelį, šlapimo pūslę ir kitus dubens organus.
• Rentgenas – dažniausiai krūtinės rentgenograma, aptikti išplitimą į plaučius ar kitas kaulines struktūras.
• MRT – padeda tiksliau nustatyti vėžio plitimą dubenyje ar stubure.
• KT skenavimas – vizualizuoja pilvo, dubens ar kitų sričių organus.
• PET tyrimas – rodo aktyviai augančius navikus bei leidžia nustatyti limfmazgių ar kitų organų pažeidimus.

Tyrimų poreikį lemia vėžio stadija ir gydytojo bei paciento stebimi simptomai.

Kitų ligų atskyrimas

Yra keletas ligų ir būklių, kurios savo požymiais ar vaizdu gali priminti gimdos kaklelio vėžį, tačiau svarbu laiku jas atskirti. Tokias diagnozes galima greitai paneigti arba patvirtinti papildomais tyrimais. Dažniausiai maišomos būklės:

• Gimdos gleivinės (endometriumo) vėžys
• Makšties vėžys
• Gimdos kaklelio uždegimas (cervicitas)
• Makšties uždegimai
• Lėtinė dubens uždegiminė liga
• Endometriozė
• Negimdinis nėštumas
• Kitų onkologinių ligų metastazės į gimdos kaklelį

Kas skatina vėžio vystymąsi?

Gimdos kaklelio vėžys atsiranda, kai sveikos šios srities ląstelės pažeidžiamos genetinių pokyčių – mutacijų. Tokios ląstelės pradeda daugintis nevaldomai ir sudaro auglį. Didžiausią riziką kelia užsikrėtimas žmogaus papilomos virusu (ŽPV), bet įtakos gali turėti ir paveldimumas bei aplinkos veiksniai.

Kraujo tyrimų reikšmė

Ertant gimdos kaklelio vėžį, pagrindinį vaidmenį atlieka imti PAP ar ŽPV tyrimai bei biologinės medžiagos biopsija. Diagnozei dažniausiai nenaudojami kraujo tyrimai – jie gali būti reikalingi gydymo eigoje arba informuoti apie organizmo būklę. Nors mokslas kuria naujus kraujyje aptinkamus žymenis, kol kas jie dažniausiai naudojami tik tyrimų tikslais.

Gydymo galimybės

Ankstyvos stadijos gimdos kaklelio vėžys dažniausiai gydomas radikalia histerektomija – šalinant gimdos kaklelį, gimdą, dalį makšties ir šalia esančius limfmazgius. Tai leidžia pasiekti geriausių gydymo rezultatų ir sumažina atsinaujinimo riziką.

Jeigu vėžys išplitęs labiau (2B, 3 ir 4 stadijos), dažniau taikoma spindulinė terapija, chemoterapija ar biologinė (imunomoduliuojanti) terapija. Gydymo pasirinkimą visuomet lemia naviko stadija, paciento amžius ir bendra sveikatos būklė.