Kaip diagnozuojamas lėtinis nuovargio sindromas

Gydytojai dažnai susiduria su iššūkiais nustatant lėtinio nuovargio sindromą (LNS), nes konkretaus tyrimo, patvirtinančio šią diagnozę, nėra. Šią būklę lydi įvairūs simptomai, primenantys daugelio kitų ligų požymius: nuovargis, raumenų, sąnarių skausmai, galvos skausmai, lydimi ir kitų negalavimų. Todėl visi galimi alternatyvūs sutrikimai turi būti išsamiai įvertinti ir atmesti.

Simptomų stebėsena ir pasiruošimas vizitui

Nors lėtinio nuovargio sindromo negalite diagnozuoti patys, svarbu atidžiai stebėti savo savijautą. Fiksuokite, kokie simptomai atsiranda, kaip dažnai jie pasireiškia ir kokios veiklos ar situacijos juos paaštrina. Daugelis žmonių net neatkreipia dėmesio į kai kuriuos požymius, tačiau visa ši informacija gali būti vertinga gydytojui.

Galite pradėti pildyti simptomų dienoraštį – jis padės išryškinti tam tikrus dėsningumus ir lengviau suprasti, kokios aplinkybės lemia sveikatos pagerėjimą ar pablogėjimą. Prisiminkite, ar prieš simptomus nebuvo stiprios infekcijos ar patirto streso epizodo – kartais būtent tai tampa pradžia.

Prieš konsultaciją verta apmąstyti ir užsirašyti atsakymus į šiuos klausimus:

• Kaip ilgai jaučiate šiuos simptomus?
• Kokios veiklos tapo sunkesnės arba neįmanomos?
• Kaip jaučiatės bandydami atlikti sunkesnius veiksmus?
• Kokiomis aplinkybėmis simptomai blogėja?
• Ar po ilgesnio poilsio ar miego jaučiatės žvalūs?
• Ar turite miego sutrikimų?
• Kas padeda, kai jaučiate stiprų nuovargį?
• Ar pastebite dėmesio, atminties ar kitų kognityvinių funkcijų pablogėjimą?

Diagnozės principai ir pagrindiniai požymiai

Diagnozei nustatyti pagrindinis dėmesys skiriamas Jūsų simptomų istorijai. Nors atliekami įvairūs tyrimai, jie daugiausiai skirti kitoms būklėms atmesti. Lėtinio nuovargio sindromas nustatomas tada, kai kitos galimos priežastys nepasitvirtina.

Pagrindiniai šią ligą apibrėžiantys kriterijai tokie:

• Labai stiprus, nepaaiškinamas nuovargis, trunkantis ne trumpiau kaip 6 mėnesius.
• Simptomai pablogėja po fizinio ar protinio krūvio ir tęsiasi ilgiau nei 24 valandas.
• Neįprastai sunkus ar nepakankamai atgaivinantis miegas – net po ilgos nakties jaučiamasi neišsimiegojus.
• Būdingi vienas iš šių sutrikimų: kognityvinių funkcijų suprastėjimas („rūkas“ galvoje) arba apsunkintas stovėjimas dėl kraujospūdžio svyravimo (ortostatinė netolerancija).

Taip pat dažnai pasitaiko: raumenų ar sąnarių skausmai, galvos skausmai, gerklės perštėjimas, padidėję limfmazgiai kakle ar pažastyse, bendras liguistos savijautos pojūtis.

Gydytojo apžiūra ir laboratoriniai tyrimai

Tikėtina, kad gydytojas atliks nuodugnią fizinę apžiūrą ir nusiųs atlikti kraujo tyrimus. Standartiniai tyrimai, tokie kaip bendras kraujo tyrimas, gliukozė, kalcis, elektrolitai, inkstų ir kepenų funkcijos rodikliai, uždegimo žymenys, skydliaukės hormonai – padeda išsiaiškinti kitas galimas negalavimo priežastis, pavyzdžiui, infekcijas, endokrininius ar autoimuninius susirgimus, anemiją, infekciją ar kepenų ligas.

Kai kuriais atvejais gydytojas gali pasiūlyti papildomų testų, jei simptomai rodo kitas galimas ligas. Pavyzdžiui, gali būti atliekami tyrimai dėl autoimuninių ligų, hormonų sekrecijos sutrikimų, miego tyrimai ar instrumentiniai tyrimai, jei manoma, kad yra širdies, plaučių ar nervų ligų rizika. Specialistas gali rekomenduoti konsultacijas pas neurologą, reumatologą ar miego sutrikimų gydytoją.

Radiologiniai tyrimai, kaip rentgenas, MRT ar kompiuterinė tomografija, paprastai skiriami tik tuomet, kai yra įtarimų dėl kitų rimtų susirgimų – širdies ar plaučių ligų, onkologinių ar neurologinių sutrikimų.

Kitos būklės, kurias reikia atskirti

Norint tiksliai nustatyti diagnozę, gydytojui reikia atmesti platų kitų ligų spektrą, kurios sukelia panašius simptomus. Svarstomos tokios galimos priežastys:

• Ilgai trunkančios infekcijos (pvz., mononukleozė ar Laimo liga)
• Lėtinės ligos – diabetas, anemija, hepatitas, ŽIV
• Nervų sistemos sutrikimai, pavyzdžiui, fibromialgija
• Miego sutrikimai, pvz., obstrukcinė miego apnėja
• Autoimuninės ligos – išsėtinė sklerozė, vilkligė
• Širdies, plaučių funkcijos sutrikimai
• Endokrininiai (hormonų) sistemos sutrikimai, įskaitant hipotirozę
• Nuotaikos sutrikimai, depresijos formos

Net jeigu diagnozuojama depresija, tai dar nereiškia, kad ji visiškai paaiškina visus simptomus – lėtinis nuovargis dažnai lydimas emocinių išgyvenimų ir būdingas tiek psichologinėms, tiek somatinėms ligoms. Taigi itin svarbu, kad diagnozę nustatytų specialistas, pažįstantis šioms ligoms būdingus niuansus.

Kas gali paskatinti lėtinio nuovargio sindromą?

Lėtinio nuovargio sindromo kilmė nėra visiškai aiški. Skirtingi tyrimai nurodo įvairius galimus veiksnius ir priežastis. Kaip galimi ligos išsivystymo veiksniai minimi įvairūs virusai (tarp jų Epštein-Baro virusas), imuninės sistemos pokyčiai, nuolatinis ar staigus stresas, energijos apykaitos sutrikimai ar paveldimumas.

Kada kreiptis į specialistus?

Jeigu įtariate šią būklę, pradėkite nuo šeimos gydytojo, kuris padės atskirti, ar simptomai nėra susiję su kitais sutrikimais. Nors nėra atskiros medicinos srities, skirtos tik lėtinio nuovargio sindromui, gydytojai, dirbantys su neurologiniais, reumatiniais ar miego sutrikimais, gali prisidėti prie tikslios diagnozės.

Ateities perspektyvos: nauji tyrimo metodai

Kol kas nėra specifinių laboratorinių tyrimų, patvirtinančių lėtinį nuovargio sindromą. Tačiau pastaraisiais metais vyksta moksliniai tyrimai, ieškantys biologinių žymenų, kurie galėtų padėti atpažinti šią būklę. Eksperimentiniuose tyrimuose jau bandyta taikyti inovatyvius kraujo testus, kurie ateityje galėtų padėti tiksliau diagnozuoti LNS.