Kaip įvairios kultūros padeda nustatyti daugelį ligų

Kultūra – tai laboratorinis tyrimas, leidžiantis nustatyti infekciją sukeliantį organizmą. Šio metodo metu paimamas mėginys iš žmonių šlapimo, išmatų, kvėpavimo takų, odos, galvos ir nugaros smegenų skysčio ar kitų vietų, kur įtariama infekcija. Dermatologijoje kultūros dažnai naudojamos aiškinantis, ar odos bėrimas susijęs su infekcija ir kuris mikroorganizmas ją sukėlė.

Kultūra – kas tai?

Atliekant kultūros tyrimą, nustatomas infekcijos sukėlėjas, todėl gydytojas gali tiksliai diagnozuoti ligą ir parinkti tinkamiausią gydymą. Šis tyrimas nėra taikomas kiekvienu atveju, nes reikalauja tiesioginės prieigos prie užkrėstos kūno vietos bei pačio mėginio, o rezultatai dažnai užtrunka – jų tenka laukti kelias dienas ar net ilgiau.

Jei infekcijos priežastis aiški dėl simptomų, kontakto su sergančiuoju arba naudojant greitesnius diagnostikos būdus, kultūros tyrimas gali būti nereikalingas. Kai kuriais atvejais infekcija gali būti patvirtinta antikūnų ar genetinės medžiagos (kaip PGR) testais.

Iš ko susideda kultūra?

• Indas
• Auginimo terpė
• Mėginys

Tyrimo metu mėginiai dažniausiai laikomi Petri lėkštutėse ar mėgintuvėliuose. Pavyzdžiui, kraujo mėginys sėjamas į specialias terpines kolbeles, kuriose auginama bakterija, užtikrinant jai reikiamas sąlygas: tinkamą temperatūrą, drėgmę, deguonį ar šviesą. Taip sukuriama terpė, kurioje mikroorganizmas gali daugintis be papildomos užteršimo rizikos.

Kiekvienas infekcijų sukėlėjas – bakterijos, grybeliai, virusai ar parazitai – reikalauja tam tikros augimo aplinkos. Todėl pasaulyje yra daugiau nei šimtas skirtingų kultūrų terpių, kurios gali būti praturtintos druska, cukrumi, mineralais ar standinamos agaru (želė panaši medžiaga iš jūros dumblių).

Mėginys, kuriame įtariama infekcija, gali būti paimtas įvairiais būdais: nestipriai nubraukiant odos paviršių, imant tepinėlį iš gerklės ar atliekant paprastą kraujo tyrimą. Kartais tenka atlikti sudėtingesnes manipuliacijas – biopsiją ar lumbalinę punkciją, kad gautųsi tinkama tiriamoji medžiaga.

Nustačius užkrato pobūdį, galima iškart pritaikyti tikslinius vaistus. Jei tiriant mėginį nustatomas konkretus mikroorganizmas, laboratorijoje gali būti ištiriamas jo jautrumas skirtingiems gydymams.

Kultūrų rūšys

Kultūros gali būti trijų rūšių: kietos, skystos ir ląstelinės.

Kieta kultūra

Šio tipo kultūrose bakterijos ar grybeliai dauginasi ant kieto paviršiaus su maistinėmis medžiagomis, druskomis ir agaru. Dažnai net viena mikrobinė ląstelė, atsidūrusi tinkamoje terpėje, suformuoja visą ląstelių koloniją. Įvairios rūšys pasireiškia skirtingomis spalvomis, forma, dydžiu ir augimo greičiu – tai padeda tiksliai nustatyti infekcijos sukėlėją.

Skysta kultūra

Čia mikroorganizmai auginami skystame tirpale su maistinėmis medžiagomis. Kuo daugiau užkrato, tuo greičiau tirpalas pažliunga (sulimpa). Skystos kultūros dažnai naudojamos diagnozuojant parazitines infekcijas, tačiau jose dažnai užauga įvairios rūšys, todėl sunkiau tiksliai identifikuoti konkrečią.

Ląstelinė kultūra

Šiuo atveju, naudojamos žmogaus arba gyvūno ląstelės. Virusus galima dauginti tik tokiuose terpėse, nes jie negali augti be ląstelių. Dažniausiai virusų, tokių kaip herpes, adenovirusų ar citomegalo viruso tyrimams, paruošiami specialūs ląstelių sluoksniai. Tyrėjai stebi ląstelių pokyčius, kurie rodo, ar mėginyje esantis virusas pažeidė ląsteles.

Kultūros tyrimas ne tik leidžia aptikti infekcijos sukėlėją, bet ir padeda pasirinkti veiksmingiausią gydymo būdą. Dažnai gydymas pradedamas nelaukiant kultūros atsakymų, tačiau sulaukus rezultatų, vaistai gali būti pakeičiami ar pritaikomi tiksliau.